Taigi, po operacijos 6-ta diena. Labiausiai erzina šlapimo kateteris, bet gydytojas leis jį ištraukti tik pirmadienį, o visas skausmas man ir būna nuo jo, slaugytoja sakė, matyt, mano kūnas taip reaguoja į svetimkūnį. Budintis gydytojas išrašė Uvamino porą kapsulių, tai palengvėjo. Lašint nieko nebelašina, reiks prašytis, kad išimtų kateterį iš rankos. Dabar vis maži džiaugsmai
atsikosėti, nueiti iki tūliko ant rimto, pačiai atsistot iš lovos. O šiaip gydytojas džiaugiasi, kad sparčiai taisausi, sesutės vis šypsosi, kai pamato mane šliaužiančią koridoriuje
o šiandien jau niežti siūlę, gyja gražiai, nešlapiuoja.
Iš tiesų nemaniau, kad šitaip stabiliai emociškai jausiuosi. Tiesiog esu įsitikinusi, kad tą piktąjį išpjovė ir jo daugiau nebeliko
Pradėjau sukt galvą, gal jau ryt paprašysiu vyro, kad atneštų šampūno ir galvą išplautų
jau žiūriu ir kojos atauginėja, rankų nagus persilakuot kyla noras, žodžiu, tik geryn
Svarbiausia, būnant čia, nepasiduot bendrai atmosferai, matant kitas moteris. Nė vienos veide nemačiau nė krislo optimizmo, na, bet jos jau daug vyresnio amžiaus. Sesučių yra ir susiraukusių, bet tik pora, visos kitos ir pagiria, ir nusišypso, ir bajeriuką kokį numeta
Linkėjimai visoms iš 5 aukšto