QUOTE(*Rita* @ 2007 01 02, 14:21)
Vat pasakysiu - gamta yra gamta.
Pamenu, kazkada buvau laisve dievinanti ypata, veliau pajutau sekmingos karjeros skoni. Vis pagalvodavau - nu ir kam man ta seima, gyvenu laimingiausia pasaulyje gyvenima. O apsikakojusius vaikus priziuret - tai jau tikrai ne man.
Bet viena karta (mazdaug pries 3 metus) Rimi pardutuvej, salia misrainiu isimeciau mazuliukus marskinelius ir pora kojinyciu. Kazkodel pamaniau tada, kad gal kokia drauge pagimdys...
O veliau vis emiau dazniau uzsukti i vaik.prekiu skyrius ir pati save pagaudavau varvinancia seiles
"Laikas, dukryt, apie anukus man galvot" - mamos zodziai kaip kamuolys gerklej atsistojo. Ir kad ir kaip besisukdavau nuo tu minciu, vis tiek vakare atsiguldavau apsikabinusi pusslape (nuo asaru) pagalve ir isivaizduodavau, kad kalbu su savo vaiku. Tai buvo rimtas signalas. Bet nei ateities vizijos, nei savo kampo, galu gale - nei vyro, galesiancio buti mano seimos dalimi, neturejau...
Tada buvau nusprendus tureti vaika viena. Bet kai pagalvodavau koks ziaurus mano noras busimo vaiko atzvilgiu...
Tada emiau dairytis is pazystamu vyruku sau busimojo. Ir nepatikesit - jis visada budavo kazkur salia, bet jau toks nesimpatiskas, toks ikyrus... (aisku, as cia tada taip galvojau )
Pries pusmeti atsibudau viena ryta ir galvoju: "stai kur zmogaus pilnatve! Turiu viska ko galejau noreti - turiu mylima vyra, puiku isdykeli (jau tuoj metukai kai mes tryse!). Ir ko as cia del to darbo taip pergyvenau..."
Jauciausi laiminga.
O dabar ir vel tas pats. Tik pradejau dirbt (grizau is dekreto), rodos visi nepatyrimai, baimes ir kt. jau praeity... Dabar tik kurk gyvenima mazyliui ir buk patenkinta. Bet as noriu antro vaikelio. Ir vel mane pradeda lankyti kazkoks mazas zmogutis, kurio net veidelio neisivaizduoju. Jis kuzda man i ausi, kad noretu Augustina vadinti savo broliuku ir tureti jaukius namucius...
Zinau, kad finansines galimybes nera beribes. Zinau, kad atlyginimas mano nedidelis ir is sodros snipsta gausiu. Zinau, kad uzknisa tos nemigo naktys, tie augantys dantys. Baisu net prisiminti buvusi nestuma, o dar baisiau nepasisekusi gimdyma... Bet tas zmogutis neatstoja nuo manes Turbut tai irgi yra zenklas, kad mano antras vaikutis (svajoju, kad tai butu dukryte) prasosi buti priimtas.
As jau jai ir vardeli turiu...
Mokausi klausytis vidinio balso, zinau, kad jis visada buna teisingas. Numaciau jau tiksla - 2008 m. rugsejis. Augustinui bus treji.
Tad sie metai man bus bendravimo su gandrais metais. Gal ryzciausi ir anksciau - bet va daktarai neleido.
Bijau tik vieno - kiek dar tu mazu zmoguciu ruosiasi pas mus atkeliauti
Pamenu, kazkada buvau laisve dievinanti ypata, veliau pajutau sekmingos karjeros skoni. Vis pagalvodavau - nu ir kam man ta seima, gyvenu laimingiausia pasaulyje gyvenima. O apsikakojusius vaikus priziuret - tai jau tikrai ne man.
Bet viena karta (mazdaug pries 3 metus) Rimi pardutuvej, salia misrainiu isimeciau mazuliukus marskinelius ir pora kojinyciu. Kazkodel pamaniau tada, kad gal kokia drauge pagimdys...
O veliau vis emiau dazniau uzsukti i vaik.prekiu skyrius ir pati save pagaudavau varvinancia seiles
"Laikas, dukryt, apie anukus man galvot" - mamos zodziai kaip kamuolys gerklej atsistojo. Ir kad ir kaip besisukdavau nuo tu minciu, vis tiek vakare atsiguldavau apsikabinusi pusslape (nuo asaru) pagalve ir isivaizduodavau, kad kalbu su savo vaiku. Tai buvo rimtas signalas. Bet nei ateities vizijos, nei savo kampo, galu gale - nei vyro, galesiancio buti mano seimos dalimi, neturejau...
Tada buvau nusprendus tureti vaika viena. Bet kai pagalvodavau koks ziaurus mano noras busimo vaiko atzvilgiu...
Tada emiau dairytis is pazystamu vyruku sau busimojo. Ir nepatikesit - jis visada budavo kazkur salia, bet jau toks nesimpatiskas, toks ikyrus... (aisku, as cia tada taip galvojau )
Pries pusmeti atsibudau viena ryta ir galvoju: "stai kur zmogaus pilnatve! Turiu viska ko galejau noreti - turiu mylima vyra, puiku isdykeli (jau tuoj metukai kai mes tryse!). Ir ko as cia del to darbo taip pergyvenau..."
Jauciausi laiminga.
O dabar ir vel tas pats. Tik pradejau dirbt (grizau is dekreto), rodos visi nepatyrimai, baimes ir kt. jau praeity... Dabar tik kurk gyvenima mazyliui ir buk patenkinta. Bet as noriu antro vaikelio. Ir vel mane pradeda lankyti kazkoks mazas zmogutis, kurio net veidelio neisivaizduoju. Jis kuzda man i ausi, kad noretu Augustina vadinti savo broliuku ir tureti jaukius namucius...
Zinau, kad finansines galimybes nera beribes. Zinau, kad atlyginimas mano nedidelis ir is sodros snipsta gausiu. Zinau, kad uzknisa tos nemigo naktys, tie augantys dantys. Baisu net prisiminti buvusi nestuma, o dar baisiau nepasisekusi gimdyma... Bet tas zmogutis neatstoja nuo manes Turbut tai irgi yra zenklas, kad mano antras vaikutis (svajoju, kad tai butu dukryte) prasosi buti priimtas.
As jau jai ir vardeli turiu...
Mokausi klausytis vidinio balso, zinau, kad jis visada buna teisingas. Numaciau jau tiksla - 2008 m. rugsejis. Augustinui bus treji.
Tad sie metai man bus bendravimo su gandrais metais. Gal ryzciausi ir anksciau - bet va daktarai neleido.
Bijau tik vieno - kiek dar tu mazu zmoguciu ruosiasi pas mus atkeliauti
Jau kaip jautriai ir graziai viskas aprasyta