QUOTE(FoxLady @ 2015 12 27, 15:01)
Siandien pabaigiau skaityti
Thomas Hardy "Tesė iš d'Erbervilių giminės" - mano jautri siela giliai sukresta, o pabaiga mane sokiravo
Nesitikejau, kad vargses Teses bus tokia liudna meiles istorija, tokia pat liudna kaip ir jos nelaimingas gyvenimas.. Kokia neteisybe, kad tokios geros, nuosirdzios, naivios merginos tokia lemtis Labai labai pikta ant jos mylimojo, jis nenusipelne jos meiles, skaitant tikrai tikejau, kad galiausiai Tese gyvens ilgai ir laimingai, o dabar sitokia jos lemtis, sitokia NETEISYBE, negaliu atsigauti Kazkodel mane labai sukrete si knyga (tiksliau pabaiga), galbut per daug isijauciau, truputi net gailiuosi kad skaiciau
Papildyta:
Beje kuo skiriasi si tema nuo "Knygos, knygos, knygos"? As nedaznai pasireiskiu ir vis nezinau i kuria tema rasyti
Juk to ir sieke autorius, tuo metu atkreipti demesi, ne i aukstuomenes, o merginos gyvenima, kai susidelioja visokios situacijos ir jos likimas yra lemtas socialines padeties, aplinkiniu ir jo sielos tyrumo, tai turejo sukresti zmones, manau, kad jau romantizmo ir realizmo sandura siame kurinyje. Siaip, bendrai, romantizmo dauguma kuriniu yra liudni, sukreciantys, kad susmastytume apie zmogiskuma, humanizma, kuris eina is sielos gelmiu, ne is tu, kurie ji deklaruoja, nes ju padetis tai leidzia, o is tu, kurie tai jaucia ir taip gyvena...gal undinele, Silfide, Zizel, Meluzina, Lorelei ir pasakines butybes, bet jos daug stipriau gali atskleisti zmogiskos buties ribotuma ir galimybes, jausti ir buti ta dieviska siela, su atjauta, su meile, nors aplinka tuos dalykus naikina ir nepriima