QUOTE(Lauryte80 @ 2015 10 08, 17:30)
Taip. As vaiksciojau pas psichologe. Ir geriau lexotonil raminancius. Nes be vaistu nei miegojau ir visada verkiau. Man seimos gydytoja juos israsydavo. Kazkaip ejo laikas. Paskui jau vaistu nebereikejo. Veliau ir psichologo nebereikejo. Psichologe labai padejo daug ka suprast, kitaip pradet mastyt. Mintys susideliojo i vietas.
Va,jau nuo ryto byra ašaros. Nekenčiu savęs, manau kad pati per lekima,skubejima vis sakydavau oi nieko nespėju ,vis burzgiau kad netvarka namie per vaikus. Neįvertinau kokia tada buvau laiminga. Bjaurybe aš... Isikaliau kad pakeisiu tai ką padariau,supusių naują vaikuti ir nei pusė žodžio nedejuosiu kad sunku kad kažkas.lai nedrįsta man aiškinti kas kad nereikia,kad anksti ar dar.tik taip tik taip aš manau kad nuplausiu savo skausmą savo ilgesy savo kančią. Mylių ir sunų. Labai,bet skaudų kai jis Neklauso,nesupranta,nenoriu bartis ant jo.kitąsyk neišeina. Bet jis jau buvo išnešiotas, ismyluotas. O mažoji dar ne...ajajai negaliu,nebematau ką rašau...kaip jūs mamos išgyvenot???????