ANGELŲ MAMOS

Man siek tiek arciau, apie 35km. Bet dazniausiai vaziuoju su sunum, tai jo ilgam neuztenka. Uzdegam zvakutes, siek tiek sutvarkau ir jau -kada pagaliau vaziuosim is cia. Tai stengiuos viena nors kartais nuvaziuot, tai pabunu ilgiau, issiverkiu,pasikalbu, net kazkaip lengviau pasidaro. Bet dabar nezinau kaip bus, labai sunku vaziuot ryt, kazkokia baime ar kaltes jausmas, net nezinau kaip cia bus 😢😢😢

Kartais taip norisi issipasakot. Vienu metu lb daug cia rasiau. Palengvedavo. Visada padrasindavo kitos mamos. Suprasdavo,patardavo. Kazkaip seimoj manes niekas nesuprato. Jiems atsibodo gal. Visi turi savu rupesciu. Savo rutina. Man sventes budavo kancia. Ar tai gimtadienis ar Kaledos. Nelaukdavau. Tik verkdavau. Sugalvodavau kazka kad tik ne eiti,nedalyvauti. Nepasakyciau kad dbr lb patinka. Bet siais metais buvo pirmos vaiko Kaledos. Tai tikrai kitaip negu iki jo atejimo i si pasauli. Jos tapo meilesnes. Musu angeliuku niekas nepakeis. Niekas ju neatstos. Bet kitas vaikelis palengvina ta skausma. Netikejau kaip man sake. Bet taip yra. Jis kaip sviesa,kaip viltis ❤ Bet man reikejo nemazai laiko,kad vel bandyciau. Lb daug emociju,jausmu,skausmo,pykcio. Viduj zinojau kad begalo noriu o kita as sake kad nereikia. Nera ir nereikia. Kam bandyti kad vel netekti. Man realiai vaziavo stogas. As nzn kaip neisprotejau. Nezinau kodel ligonines nesiulo psichologa. Lb sunku tai isgyventi. Perlipti. Atsistoti. Bent jau man taip buvo.

Visada galvojau kad nesamone tokie forumai, kam cia zmones raso, pasakoja apie savo gyvenima?!! Bet dabar suprantu kad tai labai gerai... Norisi issipasakoti, bet ne siaip, o kad isgirstu tave ir suprastu, palaikytu ir padetu suprasti savo mintis... Nes seima kazkaip atrodo visai nepalaiko..negaliu ju suprasti. Tik viena pastoviai girdziu- uztenka verkti, vistiek nieko nepakeisi, yra kaip yra!! Toks jausmas kad visai vienodai jiems ar buvo kas ar ne... Nesuprantu ju tokios reakcijos...ir tai dar labiau pykdo 😢 Tik cia yra kazkoks supratimas ir palaikymas, aisku dar aciu draugems kurios irgi kiekviena diena skambina, raso, visada isklauso mano zliumbima, bet ne karto neisgirdau is ju kad uztenka verkt! Suranda tokiu palaikymo zodziu kad beveik visai dienai pakrauna energijos kazkokios gyventi...
Taip, ir man visos sventes kaip kancia...labiausiai visi gimtadieniai. Mano tai isvis..nezinau kaip istrinti kad visai jo nebutu 😢😢 praeitais metais butent per savo gimtadieni suzinojau kad laukiosi,galvojau bus nuostabi gyvenimo dovana- prasom gavau 😢😢 siais metais pasirodo lauke dar " geresne" dovana 😢😢😢

O ligoninese nezinau ar yra uzjaucianciu mamytems netekusioms vaiku?! Gal sesutes ten dirba uz psichologus?! Nes kai kurios tikrai pasikalba ir palaiko..o is gydytoju tai tik dalikiskas pokalbis...ta padarem ta padarysim ir namo israsysim...viskas... Dabar po persileidimo atnese man israsa...sako viskas galit namo vaziuot..ir viskas...paklausiau o kaip del pienuko jeigu atsiras...Neee, tikrai neatsiras, neturi atsirasti!! Taip?! o kas cia dabar?! 😢😢 turejau dar prasyt pas savo gine kad vaistus israsytu nes vaistinej nedave be recepto, o buvo mestas toks komentaras kad jeigu taip atsitiktu( bet neimanamo praktiskai) nueisit ir nupirksit....cia gi nieko tokio...persileidimas ar siaip kazkoks danties pasalinimas...jokios uzuojautos...

Tikiu kad kitas vaikelis uzpildo tustuma,ir grazina nora ir spalvas i gyvenima!! Bet tas skausmas viska slopina,uzgozia visa dziaugsma...ir jis niekur neding...visada bus ir grauz viduj.. Tikiu kad reikes atsikelt ir gyvent toliau, bet dabar taip sunku, taip tas visas skausmas spaudzia prie zemes...kad nebezinau kaip istverti!! 😢😢😢

Aciu Anggell!! Nesuprantu, uz ka tokiems nuostabiems zmonems...tokie siaubingi isbandymai!!!

Oj. Atsimenu po persileidimo dare dar A ,tai atsibudau grazino mane i palata. Ir kazkur po 4 val israse namo. Su temp. Tik dbr neatsimenu ar 37.4 ar 37.7. Mazdaug bus blogai atvaziuokite nakti.o planuot pasake galima po pirmu mm 😲😲😲 (as net neklausiau. Nestumui apie 20 sav.buvo,buvau soke. Kad ant tiek saltakraujiskai. 😲😲😲. Cia antras nestumas) . Verkiau kaip mazas vaikas. Vat del pieno neatsimenu. Atrodo israse.bet pati paprasiau. Bet ir namie turejau po pirmo dar nestumo. Tab geriau. Pieno neatsirado. O su pirma tai lb ilgai tas pienas buvo. 😓😓😓😓geriau tab. Bet siaubingas salutis poveikis. Pykino,svaigo galva,net iki alpimo.
Papildyta:
Zinok jau tikrai susitaikiau kad neturesiu vaiku. Tik prasiau D kad neatimtu kitiems. Lb pergyvenu del kiekvienos angelo mamos. Tikrai nzn kodel. Gyvenime net paciam baisiausiam sapne negaleciau pagalvoti kad manes tokie isbandymai laukia.

Labai noreciau dar dvieju leliuku, bet su kiekviena diena save itikinu kad nebenoriu daugiau " bandyti".😢 Nes tiek pat kad pasiseks kiek ir bus vel taip pat 😢😢
Kiekviena diena meldziuosiu uz savo angeliukus, ir prasau D kad duotu vaikucius tiem kas ju tikrai nori ir laukia,ir kad viskas butu gerai. Liudna kad taip yra..😢😢😢😢😢

Reliza,realiai reikia laiko. Nes dbr manau galvoj kose. Bent jau man taip buvo. Nes tikrai begalo skaudu ir sunku tai isgyventi, susitaikyti. Ypac kai nevienas nestumas. Lb sunku vel pasiryzti. Leisti svojoti,laukti. Nes pastoviai ta baime. O jei...

Apsisprendziau! Nors ir labai noriu vaiku, bet ne...nebeturesiu... Nebent pasikeistu "vyras"! Zinau apsurdiskai skamba... Bet per sunku.. Vienai viska tai istverti... Dar dabar kazkaip reikia is to issikapstyti... Vienai?! Nes jokio palaikymo nei is artimuju nei tuo labiau, labai tikejausi,is vyro. Bandziau kalbetis su juo... Bet tik priekaistai...izeidinejimai net... Pasakiau: noriu tiesiog kad apkabintum... Turi sunu...jis tave guodzia... Visa uzuojauta... Ir tik pastoviai tie zodziai...ko gi vel zliumbi..gal uztenka pagaliau... Ir iseina... O man sunku..negaliu dar su tuo susigyventi...nebezinau kaip 😢😢

Gal būt ši istorija kažką įkvėps, kažkam suteiks vilties. Gal būt taip ir nuskries ir užsimirš interneto platybėse... Tik ne man...

Netrukus rugpjūčio 13... vėl važiuosime sveikinti savo Raigardėlį su 6 metukų gimtadieniu... į kolumbariumą... Tik šį kartą važiuosime tryse. Broliukas Leo pirmą kartą sveikins brolį su gimtadieniu. Jis dar mažas, dar savo gimtadienio nei kartą nešventė

Bet pradėkime iš pradžių. Po Raigardėlio mirties už pusmečio pradėjom planuoti mažyli... Tos tuščios rankos varė iš proto... Vis jaučiau sūnelio svorį ant savo tuščių rankų... Išties pastojau greitai, deja po 7 savaičių žirniukas pabėgo... Vėl neviltis ir ašaros

3 metus kas mėnesį neigiamas nėštumo testas, nusvirusios rankos. Einame pas gydytojus ieškoti pagalbos. Tyrimai, eilės... galiausiai sulaukiame operacijos, kadangi echoskope matosi lyg vienas kiaušintakis užsikišęs. Po operacijos gydytojo žodžiai tarsi peiliu į krūtinę: " Jūsų abu kiaušintakiai yra užsikimšę, Jūs NIEKADA pati nepastosite."

Vėl ašaros, begalinis skausmas ir bandymas su tuo gyventi... Įsigijom katiną. Su juo gyvenimas kiek prašviesejo, pagaliau turim kuo rūpintis, ką mylėti... Bet širdy tiek meilės susikaupę... Galvoju apie įvaikinimą, vyras bijo, kad nemylės taip kaip mylėtų savą.. žinau kad tai ne tiesa, bet versti negaliu... Kenčiu tyliai toliau...

Laikas bėga... Kol vieną dieną nesulaukiu to ilgai laukto skambučio iš vaisingumo klinikos. Pagaliau mums skirtas laikas konsultacijai... Ten važiuojame labai susijaudinę, šviečia saulė nors gruodžio 30, ryt mano gimtadienis.. Daktaras labai malonus. Siūlo mums dirbtinį apvaisinimą... Tiesa, tikimybė nėra didelė. Vėl panika ir baimė eilinį kartą nusivilti... Bet vyras švelniai prašo pabandyti...

Procedūros, dūriai, echoskopijos... Kelionės į vaisingumo kliniką... Saulė šviečia kiekvieną kartą, nors dieną prieš lijo ar net žemė su dangumi maišėsi... Pirmas bandymas įvyko. Ilgos 10 dienų laukimo. Testo darymo diena jau ryt... Draugė priverčia pasidaryti testą. DVI juostelės! Rankos, kojos dreba. Ašaros kaip pupos rieda skruostais...

Mūsų sūneliui Leo jau 8 mėnesiai. Auga kaip ant mielių vyrukas. Be galo, be krašto mylimas. Širdis sprogsta iš meilės į jį žiūrint. Tiek metų svajotas ir lauktas. Tiek metų kaupta meilė širdyje... Pagaliau mes turime kam ją atiduoti... su kaupu

Nepraraskime vilties... niekada... Ji yra pagrindinis akstinas į laimę...

Pabudo mano mažylis. Einu apglėbsiu jį savo meile. O Raigardėlis jį saugo iš aukštai ir juokiasi kartu su Leo...

Juraciukee, skaiciau jusu istorija ir verkiau. Verkiu dar ir dabar. Jau 6 metai. Man net skaityt sunku. O jau visa sita isgyvent tai net zodziu nera. ...,

Sveikinu su suneliu . Kitaip ir buti negalejo. Tiek skausmo tiek svajoniu,vilciu. Duok Dieve jums visko geriausio.

Reliza, laikas sugydo visas zaizdas

Angeliukai mus irgi myli, nepamirsta kaip ir mes....


Juraciuke

 "Krizių įveikimo centras" šiuo metu vykdo projektą, pagal kurį specialistai psichologai teikia nemokamas psichologines konsultacijas vaiko netektį išgyvenantiems tėvams, taip pat kaip tik šiuo metu vyksta registracija į vaikų (iki 18 m.) netektį išgyvenančių tėvų psichologinę grupę. Daugiau informacijos apie šias galimybes galima rasti  tinklalapyje: https://krizesiveiki...-vaiko-netekti/ arba kreiptis el. paštu: violeta@krizesiveikimas.lt.

Krizių įveikimo centras

Rugsėjo 3 d. prasideda psichologinė grupė tėvams, išgyvenantiems vaiko netektį. Grupėje bus siekiama sukurti saugią erdvę išreikšti ir dalintis savo jausmais, susijusiais su netektimi. Grupę ves psichoterapeutė Daiva Jasiulaitienė ir psichologė Violeta Cimalanskaitė-Kazlauskienė. Registracija į grupę vyksta iki rugsėjo 1 d.

Grupė vyks „Krizių įveikimo centre“, Antakalnio g. 97, Vilniuje. Kontaktai registracijai arba pasiteiravimui: violeta@krizesiveikimas.lt, tel. 860064539.

Taip pat teikiamos ir individualias psichologines konsultacijas artimiesiems, išgyvenantiems vaiko netektį.

Projektą vykdo „Krizių įveikimo centras“, projektą finansuoja Valstybinis visuomenės sveikatos stiprinimo fondas.