Vis sapnuoju vaikus,mazus ir truputį didesnius.kudikius.bet nežinau niekada jų lyties.mano mažylė sapnuose manęs nebeaplanko
Kažkodėl stojasi prieš akis tą lemtinga diena,noreciau ją pamiršti.ne,mazyle,o tą dieną!
Laukiu kada pagimdysiu,o tada vėl nekantrauju pradet planuot nėštumo😃bet planuosiu,labai atsakingai,neskubesiu.pavyks jei bus lemta...norėti galima daug,bet jei nelemta nebus.ar radot atsakymą kodėl taip nutiko?aš tai įsitikinus,kad taip mane nubaudė,uz tuos valymus ir kad pirmais mintys apie vaikus buvo visai kitokios.
Nežinau gal aš tokioj šeimoje augau,bet niekada nemaniau,kad vaikeli galima planuoti,myleti dar negimusi ir t.t.mano aplinkoj buvo taip: va jau prisidirbo! nėščia!ir ne girdėjau iš tėvų kad jie džiaugtųsi kai laukiausi sūnaus ( pirmagimio) ir apskritai.atrode,kad jau vaikas tai jau vsio Vargas ir t.t.nu kad kažkas tokio.o dabar,vat dabar aš suprantu kad vaikas tai pats pats nuostabiausias stebuklingiausias ir geriausias dalykas!!!!nežinau,bet mano mąstymas dabar taip pasikeitęs,gal kitiems atrodau lengvai isprotejusi,bet...susigrąžintsiui visus pražudytus vaikus ir dukryte!
Yra kažkas aukščiau mūsų,yra.sako be veiksmo nebūna atoveiksmio,be žaibo griaustinio.kazkas yra,kazkokia priežastis turėjo būti.niekas nevyksta be priežasties.ar Jūs išsiaiškinot tą priežastį,bendro likimo mamos?