Kaip pripratinti šunį gyventi voljere

Kursų reikia, bet nenorės ir nelankys ir kol nebus privaloma, nieko ir nepadarysi

Iki 16 tėvai, tada pati iš pirmų uždarbių. Su laiku, pamatęs entuziasmą, dresuotojas leido lankyti pamokas nemokamai. Per du metus turbūt vos porą savaitgalių praleidau, vieną vasarą 5 ryto šeštadienį - sekmadienį kėliausi, kad viešu transportu pasiimti šunį iš sodybos ir 9 būti dresūroje.

Melas nėra gerai, bet tai motinos kaltė. Veisėja turi teisę bandyti atsiimti šuniuką, nežinau ar teisiškai tai įmanoma. Bet jei atsiims, kaip mergaitei jaustis? Ne ji gi kalta. Tarp tokios mamos ir piktų tetų kaip mokytis... Aš čia nematau vienos geros išeities, visos su minusais. Šioje situacijoje mano galva kaltoji pusė čia, forume nedalyvauja.

Dabar džiaugiuosi kad pirmas dvarnius buvo, nesipiktino taip nieks. Ne prie grandinės ir jau gerai. Užaugo tas 60kg šuo bute, su laiku ir ant lovos įsikraustė (pas tėvus), po to į voljerą kai persikėlėm. Nesinori prisiminti kiek klaidų su juo padaryta, bet kaip kitaip išmokti? Ir su kiekvienu nauju šunimi jau būdama profesionalė vis kažkokias klaidas darau, kažką atrandu, kažką keičiu. Normalu, kitaip nebūna. O ir visų supratimas su laiku keičiasi. Kažkada ant kepeninės dešros skaitėsi kad šuo gerai gyvena, košių, po to sausas atsirado kaip nerealiai geras dalykas, ir vėl blogiu virto. Prisitaiko tie šunys daug geriau nei mums atrodo. Pernelyg sureikšmint irgi neverta, kol pagrindiniai poreikiai patenkinti.

Bet kiek supratau is jusu postu, juk tevai leido suniuka namie laikyti. Ir sustaike su kaukimu, siusavimu ir kitais nepatogumais. Ar as klystu? Ir esu tikra, kad zinojo, kiek kas kainuoja, jaute atsakomybe ne tik uz jus, bet ir uz jusu suniuka. Noriu pasakyti, tokiu kaip jus mazai yra, esu daug sunu seimininku sutikusi. Juos palaike seima, todel jie ir tapo atsakingi.

Karina, ale tavo pirmas šuo buvo tinkamas gyventi lauke/voljere.

Man tai idomu, kiek galima uzauginti sunu bunant 35 metu amziaus? Amziu parasiau is lubu
Zinau juodu terjeru veiseja, ji jau metuose, tai irgi nedaug tu sunu uzauginusi, juk gyvena suo ne metus ir ne du, na nebent jau bunant veiseju, auginami keli ir daugiau sunu.

Mano tėvai tikėjo kad košė geriausias maistas, kad dresūra būna turbūt nežinojo ir planavo kad užbaigus pirmo aukšto statybas šuo keliaus į tuščias sienas vienas gyvent, kartą per dieną užvažiuojant, saugos statybas. Aš nežinojau nieko. Pamačius kažką blogiau Čiapio prekybcentry maniau, kad va kaip pigu šunį maitinti. Prieš tai turėtas šuo vieną vasarą gyveno sode virve pririštas prie priestato (turbūt giliai takso kraujo turėjo) su būdele, ir išvest jį galėjau tik aš, kokių 10 metų būdama. Nuo jo pasigavau blusų... Rudenį atidavė. O kiek kačiukų iš to priestato paskandinta...

Ne taip viskas paprasta. Mane mokė forumai, aš mokiau tėvus. Liko tas šuo bute, tik vieną vasarą statybose iki bendro kraustymosi gyveno kartu su mano tėvu. Tada ir kėliausi anksti jį pasiimti. Kaip rašiau, galų gale ir lovoj atsidūrė. Iki tol giminaitė, mieganti su savo kambariniu šuniuku, mano šeimai atrodė šlykštu. Apie maistą išmokiau, į dresūrą nukeliavom. Nes didelis šuo, perskaičiau kad reikia. Vienas didelis pliusas mano tėvams - palaikė mano domėjimąsi, su laiku paaiškinus kodėl sutiko pokyčiams, ir kiek galėjo skyrė pinigų. Nors begrūdžio sausiako taip ir nepirko dėl kainos, tarp košių ir RAW premium klasės Brit valgė. Nežinau ar dabar džiaugiasi kad palaikė mano entuziasmą... Aš dar tris nemažus šunis kartu gyvendama įsigijau... Antrą savo šuniuką rezervavau tik po kergimo jiems nežinant, išmaldavau tėvų dieną prieš pasiimant, 17 būdama :-D Veisėjui melavau iškart kad sutiko, maldaut teko kai liepė pasiimti su vienu iš tėvų sutarčiai pasirašyti... Ta kalė kelių šalių parodų čempionė ir didžiausių Lietuvoje dresūros varžybų nugalėtoja.

As esu matomai is tu nedaugelio tevu, kuri palaiko savo vaikus, vienintelio ko negaliu leisti gyventi-tai gyvates.
Sutinku, labai sunku rasti ta balansa, kaip ir ko neleisti vaikams, bet sutikite ar jus butumete labai patekinta jei jusu suo melo pagalba augtu ten kur jusu supratimu , jam netinka buti?
As gerbiu veiseja , kaip ir kitus veisejus. Zinau kiek tai kainuoja , turiu omeny-laiko, kantrybes, atsidavimo ir meiles, kuri svarbiausia uzauginant puikius sunis.
Papildyta:

As esu labai daug susidurusi su sunimis, todel ir reaguoju taip jautriau nei kiti.

Aš ir pati esu veisėja, turėjau kelias vadas. Ir suprantu kad nemalonu, motina pasielgė labai šlykščiai meluodama. Jeigu mitelis tikrai negali gyventi lauke, jam tai pavojinga, sutinku kad reikia atsiimti. Jeigu gali gyventi lauke, tada reiktų koncentruotis į pagalbą mergaitei mokantis tinkamai auginti šuniuką, nes jo atėmimas mano galva duos daugiau blogo nei gero.

Kiekviena pamoka gyvenime yra skaudi, bet vel gristu prie to pacio-pasitikejimas seimoje turi buti visu pirma. Mano jaunelis sunus buvo padukes vaikas, bet visada dar net nepranesus aukletojai, zinojau jo atliktus zygdarbius Seimoje yra taip-kas benutiktu, mama turi zinoti visu pirmiausia. O cia kalbama apie suni, sudauzytas mokykloje langas to neatstoja. Atsakomybe ne vieniems metams. Galbut si skaudi istorija bus pamoka kitiems paaugliams, gaila kad ne ju tevams, nes jie tikrai cia neateina.

Man nuo pat pradžių buvo keista, kad miteli voljerui pardavė, kažkaip taip ir maniau, kad veisėjai nieko apie tai neminėjo Šitoje istorijoje nukentės visi mergaitė, kuri jau bus ir pamilus šuniuką, dar plius gaus velnių nuo tėvų, kad viešai rašinėja, ir susekė jų istoriją, veisėja nes jaučiasi prieš kitus nusikaltus, nors realiai veisėjos kaltės tame nėra, juk neįlisi žmogui į vidų kaip ir ką jis ketina auginti, kiekvienas tikisi geriausio, nors tikrai šitas variantas nėra blogiausias šuniui, tik tiek , kad kalytė, tai nebent tik su sterilizacija, nes bijau, kad rujos metu tikrai būtų nesužiūrėta Nors man miteliai gražiausi būna nutriminguoti, o panašu, kad šiam šuneliui kirpykla kvepėtų tik tada kai būtų susitaupyta jai Jau daug labiau mergaitei būtų tikęs labradoras, daugybę veislynu juos laiko voljeruose aira saunuole, kad nepirko sunu is daugintoju, kad bent jau is veislyno, nors gal kaip pirmam kartui, būtų užtekę kokio kudliuko iš prieglaudos, kad pajausti tą atsakomybę, juk būtų tikrai ne mažiau mylimas

Tėvų nepasirinksi... Mano pirmas šuo buvo šeriamas prastu ėdalu ir gyveno koridoriuj, nes tėvai jau įsigiję šunį pamatė, kad jis šeriasi ir nenorėjo plaukų kambary! Ai dar ir atiduot bandė, nes pirko iš turgaus vokietį, o išaugo dvornius. Bet kadangi mane ištiko isterija sužinojus, kad mano mylimą šunį nori atiduot, tai kažkaip persigalvojo. Ir ką aš galėjau pakeist neturėdama pinigų normaliam ėdalui, ir kai apie šunį lovoj net minties nekildavo, nes tėvai net į kambarį neleido jam užeit. Kai šuo susirgo tėvai nė cento nedavė gydymui, išleidau visus pinigus, skirtus išleistuvių suknelei, šuns gydymui, daug padėjo svetimi žmonės, deja, šuo neišgyveno...
Kai pasiėmiau antrą šunį iš prieglaudos tėvai buvo išvažiavę, gyvenom atskirai, bet dar buvau nuo jų priklausoma. Tai metus laiko tiesiog nesakiau, kad turiu šunį, nes, žinau, būtų prasidėję marazmai kam man tas šuo, neduotų pinigų, nes mat "išleidžiu visus šuniui ir šiaip šuo gadina jų butą juk"!
Šiuo metu gyvenu visiškai savarankiškai, turiu tris vokiečius bute, kurie miega ant sofkės ir su tėvais visiškai nebendrauju.

Mano pirmas šuo namuose buvo irgi parduotas iš veislyno neskaidriai, man gal 10 metų buvo - nesuskaičiuojamai daug kartų tas šuo man segė ir segt bandė, o šuo nemenkas - rotveileris. Nu nuo šunų tikrai neatbaidė, dar maža to labai panašų įsigyjau pati. Įsigijus savo buvo tokių giminių, kurie nuo manęs nusisuko, nes 'neatsakingai elgiuos', nors patys augino malamutą 8 metus iš voljero neišleisdami.
O iš avikailių ir rūbelių istorijos man atrodo, kad mergytė vis dar labiau prie žaisliukų linkus, nei šuniukų. Juolab ir veislės temoj kaip ji ten šuniuką pavadino - vaikiuku?