Sveikos,
Jungiuosi ir aš su savo istorija
Laikausi teises. Dauguma mano artimų žmonių yra pasakę, kad jiems sunku įsivaizduoti mane už vairo, nes esu išsiblaškiusi, tokia staigi, meniškos prigimties (kažkur girdėjau pasakymą, kad menininkams "negalima" vairuoti
) ir pan. Net neabejojau, kad man nebus taip, jog viskas eis kaip iš pypkės, bet užsibrėžiau tikslą, buvo daug noro ir nusprendžiau pradėti nepaisant to, kad galbūt tai užtruks ilgiau nei kitiems. Papuoliau pas ką tik iškeptą instruktorių - mano 1 vairavimas buvo jo 3 darbo diena! Labai jaunas. Buvo keista, nes stereotipai kiti. Be to, dažniausiai tokį darbą dirba
seni vilkai.
Na ką, tiesą sakant, mokymasis buvo labai smagus, daug puikios nuotaikos, paaiškinamos klaidos, mandagus, kultūringas bendravimas. Vairuoti eidavau su didžiausiu malonumu! Kartais sekdavosi geriau, kartais prasčiau.
Truputį nerimauti pradėjau maždaug 7 vairavime,kai draugai pradėjo klausinėti ar buvau toj ir toj vietoj, ar išmokė mane ilgalaikio stovėjimo, ar paaiškino tą ir kitą dalyką. Į visus jų klausimus mano atsakymas buvo ne
bet vairavau toliau... Ramino tai, kad kaskart progresas vis tiek yra, važinėjam įvairiais maršrutais, o ir instruktorius mandagus, nešaukiantis, akylai mane stebintis, žodžiu, toks su kuriuo norisi ir tobulėti, ir vairuoti toliau.
Tuomet maždaug po 10 vairavimo išvykau atostogauti ir išėjo mėnesio laiko pertrauka. Kai grįžau, vos pradėjus toliau vairuoti nebeatpažinau savo instruktoriaus. Jis kone nuolat įlindęs į telefoną rašo sms. Pakelia galvą tik tada, kai padarau klaidą. Jo aiškinimai tapo greitakalbe ir skuboti. Jei kas nepasiseka, sarkastiškai stebisi "Kas tau darosi?"
Nežinau ar aš pernelyg jautriai reaguoju, ar čia taip normalu...
Dar tai, kad po mano atostogų jis vis pradėjo sakyti tai, kuo taip stebėjosi mano draugai. Sako na, sustok ilgalaikiam stovėjimui. Atsakiau, kad dar niekad to nemokė. Sako
eik, eik 
Kitąkart sako na važiuokim į tą ir tą vietą, na kaip dažnai ir važiuodavom. Atsakau, kad mes dar ten nevažiavę. Baisiausiai įsižeidžia, sako, kad mano prasta atmintis
Susidarė toks įspūdis, kad per tą mėnesį, kol nebuvau, jis pabendravo su kolegomis, gal apsiskaitė ar panašiai ir
įgavo tikro instruktoriaus bruožų
Ir to, kaip reiktų daryti (važiuoti į Regitros maršrutų vietas, mokyti esminių dalykų), ir to, ko ne (nemandagiai bendrauti su mokiniu, tyčiotis iš jo klaidų).
Nesu kažkokia super jautruolė, bet bent jau pagarbos jaučiuosi verta kaip ir kiekvienas žmogus.
Šiandien buvo 15 vairavimas. Vietoje mokyklinio egzamino pasirinkau vairavimą ir toliau pirkti papildomus važiavimus, nes iki egzamino oi, dar trūksta...
Mano prašymas patarti: ar papildomai vairuoti tik pas esamą instruktorių, ar verta keisti, pabandyti pas kitus?
Jei patariat kitur - rekomenduokit Kaune vertą dėmesio, laaaabai praverstų 
Dar pačiai sunku susivokti, kad iš įdomaus,
kabinančio mokymosi man tai pradeda tapti kančia
Aš tikrai suvokiu, kad instruktorius to už mane neišmoks,nu bet kai sako "baik specialiai klysti", tai nebežinau ką atsakyti
Vat užtenka poros nesėkmių, poros aštresnių replikų, kelių prastų vairavimų, ir vualia... liūdna, pikta, apmaudu, nebedžiugina... Jaudulį keičia nenoras, baimė, priešiškumas pačiam vairavimui.. Manau, kad tokioj situacijoj svarbu prisiminti teigiamus, motyvuojančius dalykus apie vairavimą, pagalvoti apie tai kas sekasi, ir kas džiugina, pagirti save net ir už mažiausią progresą, ar ,apskritai, už tai, kad nenuleidžiamos rankos.. Aš asmeniškai žinau dainą, kuriai skambant man labai patinka įsivaizduot, kad va vairuoju naktinėmis gatvėmis, tai dainai skambant automobily, ir viskas yra nuostabu.. Pakylėja 
