QUOTE(MadlenaX @ 2015 11 07, 19:46)
Tarkim sustoti įkalnėje, ir vėl pradėti važiuoti nepariedėjus atgal. Tai man išeina, bet vis tiek dar nepasitikiu savim, žinau, kad jei supanikuosiu (tarkim kas nors stovės už manęs) tai nuriedėsiu atgal.
Ir su posūkiais man problemos...
Posūkius įprask jungti tada kai pagalvoji apie manevrą, t.y.- iš anksto prieš jį, tada niekada neturėsi problemų dėl persirikiavimų ir pan. (nereiks verkti kad niekas neužleidžia, nes matydami posūkį iš anksto kiti vairuotojai prisiderina ir įleidžia, moterys tik ne
), su laiku posūkiai pradės junginėtis automatiškai net nemąstant apie juos, tai irgi tik laiko klausimas (aš, pvz., juos jungiu net miške jei susimąsčiusi važiuoju
)
Su ta baime pariedėti atgal- nepariedėsi, turi juk stabdį, svarbu tik laiku žaibiškai jį numinti kai užgęsti. Mano dukra irgi turėjo tokią baimę, panišką, kol vieną gražią dieną sulaukiau skambučio- mama, aš atoviu kamštyje baisioje įkalnėje, man prie šiknos kita maina prisiklijavusi, ką daryyyt...
veiksmas vyko Senamiestyje, tamsoje, per šlapdribą, slidu, + dar sunku prasilenkti su priešpriešiniu eismu- ten siaura ir užstatyta...mano komentaras buvo- koks velnias tave ten nešė
Vnž., ką norėjau pasakyti- po to mano dukrai jokios įkalnės nebeegzistuoja, pffff... jai ant jų, dingo visos baimės
taigi- pakliūsi kažkada savarankiškai į gerą kamštį ir prasilauši labai nesunkiai
Aš kažkada irgi prasilaužiau gerai kamštyje, ne dėl pariedėjimų- niekada atgal neriedėjau, bet kitų baimių buvo
Vnž., visi dalykai susitvarko su laiku, vairavimas- toks dalykas, kad iš karto nesigauna ir neturi gautis, vieniems užtenka mažiau pamokų, kitiems reikia daugiau, nes visi mes skirtingi, bet viskas tikrai yra išmokstama