Tad nors ežiukas Žiužis ir buvo įprastas savo giminės atstovas, tačiau turėjo jam vienam būdingų ir ypatingų galių (juk sutiksite, tokių turi ir kiekvienas vaikas).
Šis ežiukas mokėjo sapnuoti. Gal nusijuoksit, anoks čia talentas, bet Žiužis sapnuodavo ne bet kokius pranašiškus sapnus, ir dar spalvotus. Kiekvieną naktį, šiltai įsirangęs guolyje, jis jau žinodavo, kad leisis į nepaprastą kelionę. Pradžioje jis net nenutuokė, kad tas sapnavimas išskirtinė savybė. Tačiau kai imdavo tėvams ryte pasakoti, ką regėjo naktį, mama Žiaužė iškart tikrindavo, ar Žiužis nekarščiuoja, o tėtis Žiežulas prunkštelėdavo ir, numojęs ranka, išeidavo laukan. Niekam tai neatrodė rimta, kol vieną dieną atsitiko štai kas.
Žiužis pabudo geros nuotaikos, bet staiga susiraukė, prisiminęs naktinį sapną. Jis regėjo milžinišką baisų įrenginį, kuris riaumodamas judėjo ir spjaudė kažkokį baisų dvokiantį skystį. Žiužis sapne jautė, kad jiems gresia pavojus. Pabudęs visa tai prisiminė ir tiesiog jautė, kad reikia greičiau veikti. Papusryčiavęs džiovintų sliekų makaronų, jis ėmė tėvų prašyti surengti iškylą giliau miške.
Mama, šiandien juk tokia puiki diena, meilikavo Žiužis.
Tėti, juk seniai minėjai, kad giliau miške įmanoma rasti daugiau uogų žiemos atsargoms, kaip tik ir pasirinktume jų, viliojo gudrusis ežiukas.
Hmm, numykė tėtis Žiežulas, na, gal ir galime prasivaikščioti mažumėlę, šiandien lyg nieko neplanavome.
Puiku, puiku, nenustygo Žiužis, žinau, kad laukia puiki diena.
Ir jie išsiruošė gilyn miškan.
O tuo metu šalia jų pamiškėje stovinčių namų atriedėjo galinga mašina, visai kaip iš Žiužio sapno. Prie pamiškės driekėsi didelis javų laukas, tad kaip tik tą dieną ūkininkai nusprendė javų lauką išpurkšti chemikalais. Mašina riaumodama ir vaitodama prariedėjo pro pat Žiužio šeimos būstą ir, žinoma, bjauriai dvokiančio skysčio kliuvo jų jaukiai suręstam nameliui.
Kaip supratote, Žiužis su tėveliais nenukentėjo, nes buvo išvykoje miško gilumoje. O kai grįžę pajuto baisų dvoką ir išvydo savo šlapius namus, nežinojo, nei ką galvoti, kol Žiužis nepapasakojo jiems to, ką buvo regėjęs sapne. Nuo to įvykio Žiužio tėveliai nepurkštavo ir nematuodavo jam karščio, o Žiužis ėmė jaustis svarbus ir ypatingas. Na, persistengti nevertėjo, nes kartais iš to ypatingumo prilydavo į nosytę, bet kam juk taip nenutinka.
Autorė: Milda Gaulienė
