Mama nuspręndžia vieną dieną pailsėti nuo važinėjimų, juk ryt laukia ekskursija į sostinę. Bet aš visos dienos viešbutyje neiškęsiu

Taigi po pusryčių jau kai į darbą einu į metro stotį


Metro kontrolierius prieš stotelę man netgi pasako kad tuoj bus maniškė. Išlipu, paeinu ir nusifotografuoju gatvelę kuria reikės sugrįšti, kad nepamirščiau kaip ji atrodo


Kempiniukas ir Afrikoje kempiniukas


Ir kituose miesteliuose tokių pastatų mačiau, čia vaikų darželis ar tai pradinė mokyklėlė, nes puikiai girdisi mažų vaikų balsai

Einu, žioplinėju, jaučiu į mane slapčia žiūri, bet nieks nekalbina, neklausinėja, tiesiog tikra išsvajotoji ramybė

Fotografuoju kas man gražu, autentiška, stengdamasi nepažeisti žmonių privatumo.

Labai smalsu o kaip ten už tų užuolaidų namuose yra, bet aš didvyriškai laikausi


Randu tokį kaip ir miestelio centriuką, gatvėse kažkaip vyrų gerokai daugiau nei moteriškių.


Netgi fontanas yra, tik be vandens.

Cigarečių paprastose parduotuvėse kaip pas mus nenusipirksi, bent jau aš nemačiau, va tokiose specialiose parduotuvėlėse (nuotraukos kairėje) arba turguje nusipirkti galima.

Bet labiausiai patiko mėsos parduotuvės


Papildyta:
Prieinu vietinį vaisių-daržovių turgelį, net keista, nieks nieko nesiūlo, tik labai jau smalsiomis akimis žiūri


Toji ramybė truko, kol vaikučiai iš mokyklos pasipylė, šiek tiek nedrąsiai vienas kitas pasisveikina, o jau rudos akytės kad blizga iš to smalsumo, oi kokie jie gražučiai




Pirmą kartą mane užkalbina kažkokio autoserviso darbuotojai, pasiteirauja iš kur ir parodo į kurią pusę eiti į papludimį. Noriu pažiūrėti koks tas jų papludimys, bet kažkaip tai toloka atrodo

Baigiasi gyvenamieji namai, visokios dirbtuvės, dirbtuvėlės. Man patys gražiausi

Kuo toliau einu, tuo mažiau man panašu kad jūrą užtiksiu, matyt kažkurioje vietoje ne ten nusukau. Jau kaip ir miestelis baiginėjasi, prasideda alyvuogių ir daržovių laukai.

Gal bent pusantro kilometro nuėjau ir supratau kad iki jūros šiuo keliu nenueisiu, o toliau sukinėtis nedrįstu, dar pasiklysiu, o vienai blūdinėti nėra jau taip jauku. Apsisuku ir grįžtu iki stoties.
Bilietą perku traukinyje iki Mokninės. Mokninė, kiek mačiau žemėlapyje jau didesnis miestelis.
Gausybė ąsočių, bet kažkokie man jie keisti, brokuoti, nelabai dailūs ir kai kurie labai jau skylėti

Po kelių dienų išsiaiškinau kam tie skylėtieji naudojami

labai nedaug paėjau kai išgirdau kažkokį tai meldimąsi, važiuoja lengvoji mažina, o per garsiakalbį maldas transliuoja.

Papildyta:
Labai jau daug dėmesio aš čia sulaukiu, šūkauja, rėkauja, ne- nepatinka man čia, apsisuku ir grįžtu į stotį.

Belaukiant traukinio susipažįstu su vietine tunisiete- jauna mergina, visa uždarai apsirengusi su pirštinaitėmis, atviras tiktai veidukas, bet tas uždaras drabužis matosi jos nė kiek nevaržo. Laisvai bendrauja, išsilavinusi, linksma. Man patiko kad tunisietės jaučiasi laisvos, nesuvaržytos, ne taip kaip daugumoje musulmoniškų kraštų. Man pasirodė kad mes gal kartais labiau suvaržytos jaučiamies nei tunisietės.