Dvasingumas ir materializmas

Negali tarnauti vienu metu dviems šeimininkams. (Mt 6,24) Taip aš bent galvoju apie tarnavimą turtams. Arba tu žmogus tarnauji turtams, arba Dievui. Abiems vienu metu - mission impossible.
Ne veltui Jėzus sakė, kad turtuoliui sunkiau įeiti į Dievo karalystę nei kupranugariui pralįsti pro adatos skylutę.
Žmogus lengvai pradeda puikuotis ir didžiuotis savo turtais, laikyti save geresniu, o kitus niekinti. Sunku būti labai turtingu ir išlikti doru, nusižeminusiu, nuolankiu prieš Dievą krikščioniu. Reikia kiekvieną dieną save tikrinti, ar nenuklydai..

Kai aš pradedu pastebėti, kad jau vėl per daug rūpinuosi žemiškais dalykais, prisimenu Rašto vietas apie moterį prie šventyklos, kuri paaukojo visa, ką ji turėjo. Be jokių minčių "ką aš rytoj valgysiu ar gersiu?", ji atidavė visa, ką turėjo. Nes pasitikėjo. Jos pasitikėjimas Dievu buvo toks didelis, kad ji nepaisė to, kad liko be pinigų. Šita moteris yra man pavyzdys.

Dar tokiais momentais man padeda skaityti, kaip Saliamonas rašo apie visko tuštybę. Viskuo pertekęs, išmintingiausias to meto žmogus, o kalba apie tai, kaip viskas iš tikrųjų yra menka ir laikina.

Arba ši vieta (Mt 6, 25-34) viena mano mylimiausių vietų Biblijoje, kur Jėzus sako per daug nesirūpinti savo gyvybe, nei ką valgyti ar gerti, nes jeigu Dievas pasirūpina net dangaus paukščiais ir lelijomis, augančiomis ant žemės, tai kaipgi jis nepasirūpins savo vaikais?
"Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa kita bus jums pridėta" Mt 6, 33.

Kai aš meldžiuosi, man pavyzdys yra Jėzaus malda prieš jo nukryžiavimą:
"Tėve, jei nori, atimk šią taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet Tavo valia" Luko 22, 42. Aš irgi dažnai prašau Dievo kažko, bet pabaigiu maldą dėkojimu už viską, ką jau dabar turiu ir sakiniu: tebūnie Tavo valia, nes Tu geriau žinai, ko man reikia.

Och, ilga ta mano žinutė išėjo, gal dėl to, kad man ši tema irgi aktuali

bet paziurejus i Vatikano turtus taip neatrodo.

Man jie absoliučiai ne pavyzdys, greičiau priešingai.

Pagalvojau apie daugelį savo pažįstamų uolių katalikų - svarbūs jiems turtai, netgi labai Taip kad toks požiūris kaip jūsų - retenybių retenybė.

tai ar atidavei visą savo turtą skurstantiems ir nusekei paskui Jėzų? Prisijungi prie interneto labdaros valgykloje?

O kur parašyta, kad krikščioniai negali būti turtingi?
Jie negali būti turtingi tik tuo atveju, jeigu turtai jiems maišo patekti į Dievo Karalystę. Tai ir turima omeny kalbant apie du šeimininkus.
Kiek pamenu, daugelis Senojo Testamento šeimų, tikinčių Dievu, buvo turtingi ir net labai ir vis tiek nusižeminę prieš Dievą. O Dievas juos dar laimino. Abraomas lieptas net savo sūnų paaukojęs būtų. Jobas net visų turtų netekęs Dievo nekeikė, bet sakė, Dievas davė, Dievas ir paėmė. Ir kaip baigėsi jo istorija? Dievas jam visus turtus ir su kaupu grąžino.
Jeigu su tokia nuostata gyveni kaip Saliamonas, kad viskas laikina, prie turtų neprisiriši. Taip mums reikia žiūrėti į žemiškus turtus, džiaugtis tuo, ką Dievas davė, jam dėkoti, bet prie visko neprisirišti ir žinoti, kad visa tai gali bet kada dingti.

O Jėzus yra išleidęs "Biblijos posakių komentarus" ar nežinau "Aukščiausoiojo veiklos praktiką"?
Kiek žinau jis pasakė vienareikšmiškai - kurpanugaris greičiau per adatos skylę pralys, nei turtuolis į rojų pateks.
O iš kur tu išvedžiojimus ištraukei, kad krikščionys gali būti turtingi - nežinau, tu ir paaiškink.
Ir tavo paminėtasis Senasis Testamentas yra iki Jėzaus, o pastarasis, akivaizdu, suformavo ir dėstė visai kitokias tiesas. Naujojo testamento dievas nebeprievartauja, nežudo ir akių nebado, jis miega po medžiu, valgo, ką gauna iš kitų ir t.t. Jėzus nebuvo kompromisų mėgėjas - jei jau nori eit paskui jį, palieki viską - turtus, šeimą, o ne tai, kad "pasiimk, jei tau netrukdo".

Aš mąstau kitaip. Juk viskas, ką mes dabar turime, atėjo iš Dievo. Ar Jis tau duotų iš viso pinigų, namus, kur gyveni, darbą, šeimą, jeigu tai būtų prieš Jo pačio valią? Kažin. Dievas žiūri į širdį. Jeigu tau turtai nėra svarbiau už Jį, nematau tame nieko blogo. Ir tikiu, kad ir Dievas nemato. Kitaip jis žmonių net nelaimintų. Blogis prasideda tik tada, kai turtai tau trukdo sekti Juo. Kai tu pamilsti šios žemės gėrybes labiau už Jį, kai tu taip pasineri į visus žemės rūpesčius, kad tau tai užgožia Jo Žodį. Dėl to Jėzus juk ir sakė tam turtingam jaunuoliui atiduoti viską ir sekti Juo, nes Jis matė, kad jis jau per daug pamilęs turtus. Bet jaunuolis pasirinko turtus. Bet krikščionys, kad ir kiek turto turėdami, kuriais Dievas palaimino, jie turi būti kiekvieną minutę būti pasiruošę visko netekti. Tame yra esmė.

Jeigu Jis tau konkrečiai dabar pasakytų - išdalink viską ir eik pamokslauti kaip gatvės pamokslininkas, taip ir darytume, taip? Štai ir pagrindinis taškas, mano nuomone. 24/7 būti pasiruošus viską palikti, jeigu Dievas to iš tavęs pareikalauja.

ne, esmė yra tame, kad dievas jau yra pasakęs, kad turtai su juo nesuderinami, o visa kita jau žmonių išvedžiojimai. Ar tu manai, kad dievas kiekvienam asmeniškai į ausį turi pašnibždėti? Yra jo žodis, netgi išdėstytas raštu. Žodžio redakcija nepalieka vietos interpretacijoms ir mąstymams. Jei dievas man kažką konkrečiai pasakytų - eičiau į ligoninę. Dievo nėra. Vienok, kad ir ne savo noru, bet su religija esu susipažinusi.

Baikime šią diskusiją. Aš čia pasidalijau ne tam, kad įtikinti kažką Dievo egzistencija, bet pastiprinti tuos, kurie supranta ir ieško Dievo žodžio.

savo žodžius dievas yra išdėstęs, ieškoti nereikia, tereikia paklusti. O štai tada ir prasideda: nu joa, dievas yra pasakęs, kad turtai su juo nesuderinami, bet aš manau, kad jis to neturėjo galvoje

Visa tai, ką jūs rašote yra tiesiog pasiteisinimai.
Dievas šaukia kiekvieną dieną eiti ir sekti paskui jį. Bet jūs vis išsisukinėjat, maždaug, "Neee, čia dar ne tikrasis šaukimas, ne, dar negirdžiu, va, jei jis mane kaip nors ypatingai pašauktų, vat labai labai ypatingai, ateitų asmeniškai ir paprašytu, tai pagalvočiau".

O dabar gyvenat patogiai ir švaistotės žodžiais - žinoma, mesčiau turtus, jei ateitų ir asmeniškai paprašytų, nes žinot, kad asmeniškai pas jus į trobą nei ateis, nei nulenkęs galvą paprašys.