Dvasingumas ir materializmas

Esu vidutinio amžiaus, giliai tikinti. Gyvenime buvo daug situacijų, tokių, kad be Dievu tikėjimo atramos, vilties, vargu ar ištverčiau.
Dažnai apsilankau Bažnyčioje, skaitau, gilinuosi į Religinius klausimus. Būtent vienas klausimas iškilo ir neduoda ramybės... esu baisi materialistė. Man labai svarbu finansinė padėtis, vaikų gerovė, nekenčiu nepritekliaus ir visa ko pasekoje, daug ką darau, skatinu vyrą ir pan., kad būtų daugiau pajamų, tikslų, siekių, tame tarpe daiktų... Bet šis faktas niekaip nesisieja su Tikėjimu, Krikščionybe, kuri kaip tik skatina asketizmą, laikųjų/žemiškųjų dalykų atsisakymą ir pan.
Gal kas paaiškintų plačiau. Ar didelė nuodemė ne tai, kad gobšumas, bet siekis gyventi geriau. Juk tai prigimtinis dalykas. Gal verta su juo kovoti. Kartais graužiuos.
Net apčiuopiamas klausimas: ar galima Bažnyčioje statyti žvakelę už sandorį, piniginį pvz. kad atneštų veikla materialinę sėkmę. Arba suformuluosi išvis primityviai: ar Die galima prašyti pinigų, melstis dėl to..
Nežinau ar aiškiai išdėsčiau, tačiau mane šis klausimas neramina.
Ačiū už dėmesį

Jūsų vedančioje temoje yra du dalykai :
1. dvasingumas ir pinigai;
2. religija ir pinigai.
Apie kurį norit diskutuoti?

Trumpas atsakymas - kas svarbiau : pinigai (ir baimė jų netekti) ar Dievas ?
Ilgesnis atsakymas - visi esame materialūs ir gyvename materijos pasaulyje ir mažiau ar daugiau esam panašūs.
Siūlau paskaityti:
http://www.bernardin...oji-ausra/84645
knyga skaitosi lengvai ir bent man davė peno pamąstymui.

Arba tikėk į tokį dievą, kuriam skurdas nėra siekiamybė.
Atsuktuvas manipuliuoja sąvokomis materija ir materializmas
Anyway, the point is, nė viena iš jūsų neatsisakys turto dėl dievo. Maldos, mišios - taip taip, keliais apie bažnyčia, paaukoti didesniąją dalį turto skurstantiems - dieve, argi tu manai, kad tų dviejų pinigų maišų man pačiai užteks, o dar vaikai, o dar anūkai, o dar tas, o dar anas, ir visur kapeika.
Būtų štai pasirinkimas, nueik į mišias, paaukok laiką dievui arba neik į mišias ir še taupora tūkstantukų eurų Dievas - 0, pinigai - 1.

Pinigai - viso blogio šaknys. Atiduokite man juos ir išgelbėkit save!!!

Ar darai is tiesu kazka blogai ? Ar darai kazka blogo kitiems savo elgesiu? ( neatrasyk, tik susimastyk apie tai )

Religija, tau sakys aukoti, dovanoti, degti zvakutes Melstis, atgailauti, eiti ispazinties

Jei tu sunkiai dirbi, padedi kitiems ( net nebutinai materialiai, kartais zmogui reikia kazko stipriau nei pinigai)pagarbos, palaikymo, nesikisismo i ju asmeninius reikalus.
Melsti gali ko tik nori, ar gausi ?

...

Tai kad nesikerta, jei nekenkiat kitiems. O jei padedat, taigi, gėris. Tik nesutinku, kad prigimtinis dalykas siekti turtų. Ir kirba abejonė, ar tikrai nevaldo gobšumas (bet čia jau ne man iš kelių sakinių spręsti, todėl atleiskit, jei netiesa).
Žvakeles statyti galite, net jei tai materialus sandoris. Bet tai neturi būti kaip tikėjimas burtu, ką puikiai suprantate.
Siekit tų turtų, bet neskriauskit kitų dėl to ir, jei tikinti (ne vien religinga), aukokite.
Mano suvokimas apie tikėjimą toks, jei kalbam apie krikščionybę. Jis suformuotas tiek dvasininkų pagalba, tiek savišvietos.

Daug norinčių bus atiduoti.

Tai, kad katalikų religija nieko blogo nemato piniguose:
http://www.lrytas.lt...a-nuo-pelno.htm

Gilioj gilioj jaunysteje, negiau pinigu reiksme, pirmenybe teikiau dvasingumui. Suprask dvasingumas yra tai kas zmogu padaro zmogumi.
Laikui begant suvokiau, kad patys kaip tokie pinigai nera nei geris, nei blogis, pinigai yra tik irankis. Pvz. peilis, ar galima isivaizduoti gyvenima be peilio, bet tas pats peilis yra pagalbininkas darbuose, ir tas pats peilis gali tapti zudymo irankiu.

Savo santikius su pinigais esu apibreziau taip - Man pinigai ne tikslas, o priemone siekti tikslo. Ne pinigai yra blogis, o TIKSLAS, SIEKIAMYBE, tai kas pinigu deka norima pasiekti.

O krikscioniskos konfesijos tarpusavyje skiriasi. Martinas Liuteris ir Jonas Kalvinas smerke kataliku "meldimasi aukso versiui". Todel liuteronai, kalvinistai, ju itakoti atsirado sekiminkai ir kiti judejimai-denominacijos. Taigi protestantizmo itakoti pasizymi asketizmu, puritonizmu. Akiracio prapletimui siulau apsilankyti reformatu Dievo namuose, nesvarbu kieno ir palyginti su kataliku.

Geras klausimas ir tikrai gyvenimo realybę atitinkanti problema suformuluota.

Galima būtų panagrinėti tokią seką:

1. Priedermių (religinių, profesinių, socialinių, šeiminių) laikymasis.
2. Vertybių ir turto atsiradimas.
3. Troškimų ir norų išpildymas.
4. Išsilaisvinimas (nuo materialaus pasaulio problemų, nuo materializmo).
------
5. Grynas ryšys su Dievu. (meilės Dievui ugdymas).

Šiaip labai universalus dalykas, kurį pamąsčius galima pastebėti gyvenime įvairiais pasireiškimais. Iš pradžių mes turim dirbti ir elgtis teisingai (1). Tada, mes įgyjame tam tikrų gerų būdo bruožų, sukaupiame turto, ir taip susikuria gyvenimo gerovė (2). Kurioje jau galime išpildyti savo kūno ir proto troškimus pakankamai kokybiškai (3). Bet tada pasimato, kad vis vien materialus pasaulis yra problemų verpetas, o giluminės laimės net išpildant kūno ir proto poreikius nėra. Tada žmogus pradeda siekti visiškos laimės - rojaus, ir išsilaisvinimo iš materialaus pasaulio blogybių (4). Bet galima pastebėti, kad visame tame vis vien yra egoizmo, todėl siela, kurios prigimtinė sandara pasireiškia meile, nėra patenkinta, kaip žuvis negali būti patenkinta sausumoje. Todėl yra 5 visus kitus viršijantis, absoliutus procesas - nesąlygota meilė Dievui.

5 procesas įtakoja visų kitų sėkmę. T.y. žmonės išmokomi melstis tam, kad ugdytų meilę Dievui. Bet jeigu jie meldžiasi su kita motyvacija, vis vien jų maldos sėkmė priklauso nuo to, kad jie kreipiasi į Dievą ir bent kokius pozityvius santykius su Juo vysto, jaučia poreikį Jo globai ir dėkingumą. Jų tikėjimas vystosi. Gerovė ir visa kita taip pat priklauso nuo Visagalio.

Prašyti turto iš Dievo nėra idealas, bet nėra ir nuodėmė. Kodėl skatinama atsisakyti materializmo, atsižadėti? Todėl, kad taip skatinama sutelkti dėmesį į 5 procesą, kuris yra laimingiausias tiek savo eigoje, tiek pasiekus tikslą.

Žodžiu, galima atrasti, kuriame taške šiuo metu mes esame - kiek ir kaip išsivystęs tikėjimas, ir ką laikome galutiniu gyvenimo tikslu. Tada, su žinojimu, kad tobuliausias yra meilės Dievui tikslas, kurio siekimas apdovanoja ir visais kitais keturiais siekiniais, atitinkamai pakoreguoti savo praktiką. Nelabai išeis pareikalauti iš savęs to, ko nesame viduje išsiugdę, todėl reikia nusiteikti keistis laipsniškai, ir toliau gilintis į tikėjimą, augti iš lėto.

Kad toks klausimas ir problemos iškyla, įrodo, kad religija veikia, apvalo, didina sąmoningumą, ir veda link sekančių religijos etapų.

http://www.bernardin...buveines/122834