QUOTE(~oho~ @ 2015 05 14, 10:40)
Esu vidutinio amžiaus, giliai tikinti. Gyvenime buvo daug situacijų, tokių, kad be Dievu tikėjimo atramos, vilties, vargu ar ištverčiau.
Dažnai apsilankau Bažnyčioje, skaitau, gilinuosi į Religinius klausimus. Būtent vienas klausimas iškilo ir neduoda ramybės... esu baisi materialistė. Man labai svarbu finansinė padėtis, vaikų gerovė, nekenčiu nepritekliaus ir visa ko pasekoje, daug ką darau, skatinu vyrą ir pan., kad būtų daugiau pajamų, tikslų, siekių, tame tarpe daiktų... Bet šis faktas niekaip nesisieja su Tikėjimu, Krikščionybe, kuri kaip tik skatina asketizmą, laikųjų/žemiškųjų dalykų atsisakymą ir pan.
Gal kas paaiškintų plačiau. Ar didelė nuodemė ne tai, kad gobšumas, bet siekis gyventi geriau. Juk tai prigimtinis dalykas. Gal verta su juo kovoti. Kartais graužiuos.
Net apčiuopiamas klausimas: ar galima Bažnyčioje statyti žvakelę už sandorį, piniginį pvz. kad atneštų veikla materialinę sėkmę. Arba suformuluosi išvis primityviai: ar Die galima prašyti pinigų, melstis dėl to..
Nežinau ar aiškiai išdėsčiau, tačiau mane šis klausimas neramina.
Ačiū už dėmesį
Geras klausimas ir tikrai gyvenimo realybę atitinkanti problema suformuluota.
Galima būtų panagrinėti tokią seką:
1. Priedermių (religinių, profesinių, socialinių, šeiminių) laikymasis.
2. Vertybių ir turto atsiradimas.
3. Troškimų ir norų išpildymas.
4. Išsilaisvinimas (nuo materialaus pasaulio problemų, nuo materializmo).
------
5. Grynas ryšys su Dievu. (meilės Dievui ugdymas).
Šiaip labai universalus dalykas, kurį pamąsčius galima pastebėti gyvenime įvairiais pasireiškimais. Iš pradžių mes turim dirbti ir elgtis teisingai (1). Tada, mes įgyjame tam tikrų gerų būdo bruožų, sukaupiame turto, ir taip susikuria gyvenimo gerovė (2). Kurioje jau galime išpildyti savo kūno ir proto troškimus pakankamai kokybiškai (3). Bet tada pasimato, kad vis vien materialus pasaulis yra problemų verpetas, o giluminės laimės net išpildant kūno ir proto poreikius nėra. Tada žmogus pradeda siekti visiškos laimės - rojaus, ir išsilaisvinimo iš materialaus pasaulio blogybių (4). Bet galima pastebėti, kad visame tame vis vien yra egoizmo, todėl siela, kurios prigimtinė sandara pasireiškia meile, nėra patenkinta, kaip žuvis negali būti patenkinta sausumoje. Todėl yra 5 visus kitus viršijantis, absoliutus procesas - nesąlygota meilė Dievui.
5 procesas įtakoja visų kitų sėkmę. T.y. žmonės išmokomi melstis tam, kad ugdytų meilę Dievui. Bet jeigu jie meldžiasi su kita motyvacija, vis vien jų maldos sėkmė priklauso nuo to, kad jie kreipiasi į Dievą ir bent kokius pozityvius santykius su Juo vysto, jaučia poreikį Jo globai ir dėkingumą. Jų tikėjimas vystosi. Gerovė ir visa kita taip pat priklauso nuo Visagalio.
Prašyti turto iš Dievo nėra idealas, bet nėra ir nuodėmė. Kodėl skatinama atsisakyti materializmo, atsižadėti? Todėl, kad taip skatinama sutelkti dėmesį į 5 procesą, kuris yra laimingiausias tiek savo eigoje, tiek pasiekus tikslą.
Žodžiu, galima atrasti, kuriame taške šiuo metu mes esame - kiek ir kaip išsivystęs tikėjimas, ir ką laikome galutiniu gyvenimo tikslu. Tada, su žinojimu, kad tobuliausias yra meilės Dievui tikslas, kurio siekimas apdovanoja ir visais kitais keturiais siekiniais, atitinkamai pakoreguoti savo praktiką. Nelabai išeis pareikalauti iš savęs to, ko nesame viduje išsiugdę, todėl reikia nusiteikti keistis laipsniškai, ir toliau gilintis į tikėjimą, augti iš lėto.
Kad toks klausimas ir problemos iškyla, įrodo, kad religija veikia, apvalo, didina sąmoningumą, ir veda link sekančių religijos etapų.