Tėvų karšinimas (11)

Nebutinai keiksnojimais ta demencija pasireiskia. Psichiatre yra pasakojus apie toki visuomeneje tikrai visu zinoma senoli ( aisku pavardes nesake), na jam ten dabar apie 70 metu, tai jis oficialiu susitikimu metu per pietus ar vakariene kisa juoda duona i kostiumo kisenes ir bendrazygiams pasakoja, kad namie zmona jam valgyt neduoda. As isivaizuoju ta zmona susitikimu metu, kaip jai jaustis reikia.
Kitus senukus ant juoko pramusa - pastoviai pakili nuotaika, euforija... Siaubas vnz. Mano vyras sako, kad jeigu jis susirgtu tokia liga - kad ji nusautumem. Idomu, kas nores sest i kalejima uz demencinio vyro nuzudyma . Nors as savo vaikui sakiau, kad jei jau man protelio nebus - seneliu namai. Bet realiai tai gaila tu zmoniu. Siaip tai jie supranta kad su jais kazkas ne taip, nu bet negali jie nieko nei paaiskint nei sveikos aplinkiniu kalbos isgirst. Girdisi ir rodosi jiens galvoj savaip.

Mes ligoninėj gulėjom su senuku, kuriam euforija. Tai aš net nesupratau, kad tai problema, jis tiesiog nei rypuoja, nei pyksta, nei skundžiasi, jam viskas skanu, jam viskas įdomu... Nėr kaip girtas, kad dainas dainuotų. Man pasirodė labai mielas. Bet gal ten irgi kokios skirtingos fazės...

Įdomu, ar tie visi ten, kurie kaupia šlamštą, kuriuos badu marina, iš kurių viską vagia, kuriuos nuodija dujomis (kodėl, beje, dujomis?), serga būtent demencija? Gal ten kažkas kitas? Aš įsivaizduodavau, kad demencija - tai kai žmogus užmiršta žodžius, vardus, kas jis toks, kur jis yra, išeina ir nemoka grįžti...

Ar demencija - tiesiog senatvinė kažkokia silpnaprotystė, ir ji gali pasireikšti kuo tik nori? Bet būtinai vyresniam amžiuj?
Nes jei aš dabar imčiau matyti, kaip iš manęs vagia, tai man gal kokią šizofreniją nustatytų, ne demencija?

Butent ar demencija ar sizofrenija ir nustato psichiatrai su psichologu + atliekami tyrimai tokie kaip tomografas. Jis ir parodo, kad vietoj smegenu skystis, todel ir yra silpnaprotyste ( demencija). Dar atliekami kraujo tyrimai, tyrimai susije su endokrininem ligom ( kad jas paneigt). Po visu tu keliu nustatoma galutine diagnoze. Demencija daugiau budinga senesniems zmonems, bet kadangi visi sensta skirtingai, tai tokio kaip butent "nuo kada prasideda " nera.

Na ta demencija nepasireiškia iškart taip aiškiai. Kol dar pati pradžia, galvoja kad pamiršta, visi, ir aplinkiniai, nekreipia dėmesio -kam taip nebūna. Po to jau pats žmogus stengiasi slėpti, niekam nepasakoja, arba visus pradeda kaltinti nebūtais dalykais. Bet neįmanoma nuvest pas gydytoją, o dažnai nuėję sugeba parodyti proto aukštumas, ko namuose neįsivaizduotum. Mūsų atveju jau prieš 3 metus buvo matyti kad kažkas ne taip, nes ir važiuodama iš bažnyčios pasiklysdavo. Mers apstulbom kai per savo gimtadienį vietoj degtinės atnešė degaus skysčio, o vietoj vyno- kokakolą. Bet po to, pagulėjus ligoninėj, atitoko, nors mum iš kart pasakė kad laukia sunkmetis, o pats organizmas stiprus. Tai po to ji dar 2 metus viena gyveno, nieko neleido valyt, keisti, bet tokie ligoniai paniškai bijo permainų. Jei ką nors perstatai, tai jau jai čia dvasios darbus dirba ir nenurimsta.Mūsiškė vis tąso kompo pelę, nori ją nusikirpt. Galvoju, duosiu jai kitą, tai nurims. Kai padaviau tokią pat seną belaidę, tai pusę dienos zyzė kas čia dabar daros kad yra dvi ir abi kartu laikė. Tuomet vieną paslėpiau ir nurimo.taip kad neaišku kas jų galvose dedasi.

Man rodos, iš esmės pati tvarka neteisinga - dabar liga turi atitikt ministro nustatytą sąrašą, kad žmogui būtų reikalinga priežiūra. Tai ir gaunasi, kaip Noa seneliui - nėra ligos iš sąrašo, vadinas, sveikas. O reikėtų žiūrėt pagal būklę - gali ar negali žmogus pats susitvarkyt. Nesvarbu, kokios priežastys, rezultatas tai tas pats. Na Bartelis kažkur prie to artėja, bet jis tik papildomas - pirma turi būt liga iš sąrašo, o paskui tik Bartelis.



Jau sakiau - pykstu ne dėl pingų, o dėl realybės neatitinkančio Bartelio. Pinigai, žinioj, nepamaišytų, bet jei Bartelis būtų nustatytas tiksliai koks yra ir man sakytų - va jums su tokiu priklauso 15 eurų, o kokiems demenciniams 300 - nu ir nesiginčyčiau, jei tokia tvarka, vis tiek visiems tiek, kiek reikia, pinigų neužtenka.

Žiūrėsiu, kokį atsakymą gausim, ta vakarykštė komisija gi matė, koks ten Bartelis realybėj. Va tik įdomu, kada jau tuos laikinus sustabdymus panaikins. Laikini dalykai turi bjaurų įprotį trukti labai ilgai...

Papildyta:


Kam gi taip žiauriai? Grybukų visokių yra ir žolelių, gal net pats prisirinktų Neteko girdėt, kad kas sėstų už pavaišinimą grybais

O šiaip būtų gerai galimybė surašyt testamentą - jei man taip ir anaip, prašau pritaikyt eutanaziją. Surašyčiau šiandien pat. Nes kai reikės, gal jau to žodžio nebeatsiminsiu.

Aišku, aš suprantu, kad čia liga, bet man kažkaip apie tą pelę atrodo, kad tai labai miela Kaip koks kačiukas Jeigu jau reikia sirgti demencija ir išdurnėt, tai aš mieliau rinkčiausi grobti kompo peles, negu kad ten šikt ne vietoj ar plūsti vienintelį mane prižiūrintį žmogų

Taigi, aš irgi apie tą patį.
Ir ne tik šitoj srity, bet ir kitose medicinos srityse tas pats.
Pirmąkart su močiute užsiroviau - reikia stiprių nuskausminančių, nes skauda. Gerai, jie ten narkotiniai, betgi 86 metų mano močiutės tikrai narkomane nepavadinsi, jai tikrai skauda ir tikrai reikia tų vaistų, nes nuo osteoporozės lūžo stuburo slanksteliai, na stuburo lūžis, jofana. Antras gydytojas (chirurgas iš Romainių džiovininkų sanatorijos, kur mus siuntė plaučius šviestis, nes blin gal plaučių uždegimas ten skauda) pažiūrėjo į nuotrauką ir pasakė - osteoporozė, du slanksteliai, gydymas - korsetas ir tramadolis, viskas. Betgi negalima taip! Reikia dar 15os kitų daktarų konsultacijų, žmogui baisūs skausmai, jam tragedija važiuoti nors pas vieną, jį reikia nuskausminti, bet ne, kentėk, tau 86 metai ir siaubingai skauda, bet nebus tau pagalbos taip lengvai, nes niekas nemato žmogaus, mato pirmiausia taisykles ir viskas.

O kas įdomiausia, tai kai kurie daktarai moka tas taisykles apeiti taip ir viską sudėlioti taip, kad ir tvarka išlaikyta, ir Hipokratas patenkintas. O kiti nemoka, ir viskas. Ar nenori. Ar duoda suprast, kad nėra motyvuoti ir reiktų juos papildomai pamotyvuoti, kad "važiuotų artimesniu keliu". Nežinau. Kaip ten buvo tarybiniais laikais anekdotas apie autoservisą - jeigu žmogus žmogui žmogus, tai ir žmogus žmogui žmogus, o jeigu ne, tai mokėkit į kasą ir ateikit po pusės metų
Aš po močiutės kalbėjau su kita gydytoja, ir ji apako - kodėl reikėjo tiek tąsyti? Ne, reikia ten ten ir ten, bet va jau su tuo galima buvo siųsti į tą skausmo kliniką, kam dar reikėjo šito, šito ir ano? O mūsiškė, žinote, norėjo apsidraust. Negali sakyt, kad ji negydo, Hipokrato užmiršus nėr, bet save apsidraust yra svarbiau, negu ligonis. Ai nu ir pavažinės ta bobutė su lūžusiu stuburu, užtat aš būsiu tikrai garantuotai saugi, nes vienai skylei užkišti turėsiu net ne vieną popierį, o du.

Vat spėju, kad ir su tais barteliais beigi blessedais taip yra. Tvarka debiliška, jos apėjimai protingesniems žinomi, o noras apeiti vien dėl Hipokrato - yra arba nėra.

Tai vat blessedai ir barteriai greiciausiai sugalvoti uzsieny ir viskas veikia pagal didziule bendra programa. Mano mama dar aciu Dievui i tualeta pati nueina( na greiciausiai is iprocio, is dar uzsilikusio zinojimo kad vonia yra iskart isejus is kambario), buna bludyja po koridoriu, kazko iesko, tai tada reikia nuvest ir parodyt tas duris. Bet tai kas is to, kad ji sedi ir nusisneka visokias nesamones matydama. Ten blessede klausimas buvo ar gali uzsisagstyti sagas. Pas mama nera nieko su sagom, namuose ar tai treningus apvelku ar tai chalata uzdedu. Paltas su uztrauktuku, bet ji tik uzvelku jei pas gydytoja nuvezt reikia. Klausimas ar pati apsirengia. Jei jos rami busena ( neiesko papjauto ar uzmusto sunaus), tai ji galetu dienu dienas gulet ir nesikelt is lovos, tai aisku, kad nesirengia, nes jai nieko nereikia. Tai imi, keli, aprengi, nuvedi i virtuve ir pamaitini ( aisku cia buna gerai, jei klauso).
Ir kiek teko sneketis su kitais tu ligoniuku artimais - visi sako, kad labai jau jie stengiasi viska piesti, atsakineti, skaiciuoti.
Mums tai sakyciau buvo sunkiausiai su tais blessedais. Viska stengiasi , neikuom nesiskundzia, bet aisku gydytojos zino kad taip jau yra. O kai sulaukem tos psichiatru komisijos, kur is teismo siunte, tai galvojau , kad ten tai jau kabinesis ir mama visiskai jiems gudri pasirodys. Bet ne, jie perskaite jau buvo visus israsus is ligonines, is gydytoju, jokiu skaliu jau nekiso piesti ir skaiciuoti, uzdave pora klausimu mano mamai ir pasake viskas aisku...

Vakar spjaudesi savo kambary i spinta, ir burnojasi baisiai i tos spintos duris, rodosi jai, kad jos pusbrolis ten yra. Nu niekas neveikia, sakai, kad nieko ten nera, kad cia musu namai... Bet jau geriau tegu pusbrolis ar dar kas ten jai vaidenasi, nei sunus uzmustas, papjautas.
Kazkada neperseniausiai keliom minutem buvo prasviesejes protas. As aisku visada stengiuosi nuramint ( jei nervu neistampo), sakau kad viskas gerai, ji savo namuose , priziureta, as jos dukte. Jo, klausia, tikrai? Tai sako, as jauciu, kad man su galva negerai, sako as beprote? Sakau, biski. Ojej, sako, dukryte tu mano, tai tu vargsti labai su manim ir i asaras. Tai daugiau jau nesakau, jei klausia ar ji beprote, sakau, kad ne, protinga. Nes labai paciai sirdi uzspaude po tu asaru. Net nezinau kodel teisybe jai tada atsakiau, galbut todel, kad labai jau pasiilgus mamos siltumo ir normalaus pokalbio buvau.

Tai toks jausmas, kad ji kaip ir nebe jūsų mama, bet kartais mama grįžta į save ir tada galima su ja pasikalbėt?

Ka reiskia pasikalbet? Labai retai kada vyksta normali diskusija. Jai pvz pazadini, nuprausi, nuvedi i virtuve ( cia jeigu jos bukle gera), pasodini uz stalo ir pastatai priesais maista( tikrai tas maistas kokybiskas ir geras - naturalios sultys, putpeliu kiausiniai, zuvis geriausia, koses ir t.t) , tai valgo ( greiciau pamaitinu) ir sako kad sudas arba isedos kazkieno. Tik kivius gerai pazista, jau bet kokioj busenoj kivi zino. Nu tai apie ka kalbet? Dienu dienas man atsibosta irodinet, kad kiausinis yra kiausinis, tiesiog dziaugiuosiu kad bent jau valgo. Tai jinai manes nepazista, isvis sako, kad nera jokios duktes pas ja. Tai apie kazkokius prisiminimus ir nekalbam, nes ji gyvena savam pasauly. Siuo metu su tetom ir pusbroliais, kartais vaiku namuose ( ji tikrai ten vaikystej buvo), kartais i mokykla verziasi, tai tenka sakyt, kad sekmadienis ir ramint, nes kaip gi ji be mokyklos bus.
Nesenai atostogu buvau, grizau idegus. Mama sako ojei, kokia sita mergaite ( nu gal kokia darbuotoja) ruda. Nu ziuriu, kad sneketis galima, pasiemiau telefona, pradejau foto rodyt, pasakot. Ziurejo i ta telefona, grozejosi vaizdais ir komentavo kokios grazios palmes, geles... Po pusvalandzio vel nesamones savas nusisneka. Va taip su ta galvele...
Na o man ji vistiek sava brangi mama, as jau pripratau prie tu keiksnojimu ( buna kad linki avariju arba padvest) , nu issitryne kazkas ir daug negatyvo matomai is kazkur uzsifiksave...

Ne, tai jau ten kalbėtis tai aišku ne giliom filosofinėm temom. Nors va kai senelis buvo ligoninėj ir pasakė, kad jam demencija, o jis parėjo į save. Sakau, va, sakė, kad tau demencija O jis sako - demencija - tai išeina, kvailėjimas lotyniškai, proto netekimas (tik tada pagalvojau, kad nu akurat). Duok, sako, laikraštį paskaityt Ateina daktarai trys, jis sau laikraštį skaito su akiniais, visas šaunus

O paskui užeina - pamiršta, kas aš, kur jis.

Tik tiek gerai, kad jis bendrai viskuo patenkintas, jei mano, kad tai ligoninė, tai jis patenkintas ta ligonine, neturi jai pretenzijų