QUOTE(cambala @ 2016 10 18, 11:17)
Atvirai pasakius mane vakar vakare uzsiutino jusu sauktukai. As gal perdaug visko prisiziurejau gyvenime ir ligoninese, todel man tikrai nearodo kad visi visur blogi, pradedant gydytoja ir baigiant visais neigalumo darbuotojais. Jei jums taip lengvai isejo gauti tuos 270 euru, tai zinokit jums labai pasiseke. Nes faktiskai jus net vaistu nevartojate ( rasete ka naudojate keliais psl atgal).
Man irgi neatrodo visi blogi. Man atrodo bloga konkrečiai Biologės šeimos gydytoja. Apie neįgalumo darbuotojus aš išvis nieko nesakiau, man jie buvo malonūs. Tik kad kažkaip keistai elgiasi - gal tikrai pas juos kažkas atsitiko, kad subruzdo. Bet ar buvo kas viešumoj?
Tai aišku, kad aš labai lengvai gavau. Stačiai mizeris, kaip lengvai. Tik kad maždaug metai nuo faktinės slaugos pradžios. Su periodiniais vežiojimais pas daktarus, ypač po nukritimo, su vaistų leidimais nuo skausmo, sėdėjimo ligoninėj. Šeimos gydytoja puikiai matė, kas vyksta, bet ji net nepasiūlė ten nieko tvarkytis, nors aš dėl senelių jau gal 4 metai kaip nedirbu, nes nėr kada. Iki kol jį parsivežiau į namus, važinėdavau 30 km pirmyn ir tiek pat atgal kiekvieną dieną, ir dar kartais ekstra atvejais, tipo, gydytoja ateina ar kaip. Kai pati sužinojau, pareikalavau, tada visokeriopai sukosi, tempė. Tada supykau ir išmušiau, nes priklausė. Čia vadinasi visiškai lengvai, *****. Ar jūs manot, kad jei ligonis labiau serga fiziškai, negu protiškai, tai jį prižiūrėti labai lengva? Toks įsivaizdavimas, kad jį galima vieną namie palikti, tai išvis juoką kelia. Jūs manot, kad 100 metų žmogaus priežiūra, net jei jam formaliai nepripažinta demencija, yra lygiai tokia pat, kaip kad būtų, tarkim, jūsų priežiūra, jei jūs, tfū tfū tfū, na išsioperuotumėt abi kojas ar ką, ir turėtumėt porą savaičių pagulėti, kol sugis. Jums tiesiog atrodo, kad jei jūsų atvejis morališkai sunkesnis, tai kitų atvejai yra visai lengvi. Tai negalvokit taip. Pas visus savos bėdos, tik gal nebūtina čia į eterį viską rašyti, kadangi mano senelis yra Lietuvoj žinomas žmogus, tam tikrame sluoksnyje, ir nafiga man reikia, kad čia kas atpažinęs skaitytų. Mano atvejis panašesnis ne į Jūsų, o į Biologės mamos. Bet atvirai pasakius, nei vienas iš tų atvejų nėra džiugus.
Ir beje, ir tualetinę kėdę, ir antipragulinį čiužinį, ir funkcinę lovą, ir čiužinį pirkom patys, niekas nieko nedavė. Net nežinojom, kad galima kažko prašyti, nes gydytoja tylėjo
Kol ligoninėj neatsivilko kažkokia socialinė darbuotoja ir nepasakė. Bet tada jau nebereikėjo...
O kad gulintis ir neapsitarnaujantis žmogus reikalingas visiškos slaugos, tai čia yra faktas kaip blynas, ir net nėr apie ką diskutuot. Vienas dalykas, apie ką tinka diskutuot - tai kokia tuo atveju tinkama diagnozė - na, dėl kažko gi jis neatsikelia, ir ne nuo senatvės tikrai. Nuo senatvės nebent kyla ligos - tai va tos ligos turi pavadinimus. Kuriuos reikia pritaikyt ir įrašyt.
Dėl meilės daktarams. Oi, kaip aš juos myliu. Pvz. kai žmogų išrašo iš ligoninės ir liepia ateit išrašo kitą dieną. Ateinu, o ten sako - tai va, viskas gerai, tik demencijos diagnozė nepatikslinta. Sakau, kaip tai suprast? Sako, jūs jį turit nuvežti pas psichiatrą. Sakau, kaip aš jį nuvešiu, juk jis nevaikšto ir net nesėdi? Ai mol kaip nors, arba prisiprašykit, kad psichiatras ateitų į namus. Bet, sakau, poliklinika neturi psichiatro. Na tai, sako, imkit siuntimą, eikit į kokią polikliniką ir maldaukit, kad eitų į namus arba jš nuvežkit. Gulsčiom. Kaip nors. Sakau, betgi jūs jį laikėt ligoninėj 3 dienom ilgiau, kad jį čia pažiūrėtų psichiatras, ir jis pažiūrėjo. Ar netinka? Aaaa ėėėėė ten buvo psichologas. Tai sakau, o kodėl tada nepažiūrėjo psichiatras, juk specialiai dėl to jį laikėt? Aiiii nuuuu taiii psichiatras išėjo atostogų, eikit nx.
Aš po tokių bajerių juos turiu mylėti?
Ir ginkdie tai ne pirmas toks papokštavimas.
Pradedant nuo to, kad mano mama prieš 20 metų mirė dėl blogai atliktos vėžio operacijos, ir pats chirurgas pripažino, kad tiesiog netyčia jis ne viską išpjovė. Bet tai tas nors pats prisipažino, turėjo drąsos. Ką aš žinau, ar taip jau lengva pasakyti - taip, tu mirsi, nes aš suklydau. Aišku, tada dar nebuvo mados tąsytis po teismus, o ir ką tuo peši, ar teismas prikels mamą, dabar tai, jaučiu, niekas nebeprisipažintų...
Dar buvo močiutė, kuri turėjo bėdų su stuburu. Jai nežmoniškai skaudėjo, tiek, kad nepadėdavo ketanovas. Taigi kad gautų tramadolio, aš ją turėjau suvežioti per visas instancijas, o tai yra - skaičiavau - 14 vietų, plius po kiekvienos pas šeimos gydytoją, tų neskaičiuoju, nes ten nuvažiuodavau pati viena. Net dabar neišvardinčiau tų vietų... Šeimos - rentgenas - chirurgas -kaulų tankis - neurologas - psichiatras - reumatologas - skausmo klinika, o likusių neprisimenu
Žinau, kad pabuvojom absoliučiai visose Kauno ligoninėse ir daugelyje poliklinikų, netgi džiovininkų dispansery. Žmogus, kuiriam nežmoniškai skauda, kuris nuo kiekvienos kelio duobelės šokinėja. Ateidavau, suvarydavau nors to ketanovo, ir važiuodavom... Nors kas konkrečiai jai yra ir koks turėtų būti gydymas, pasakė antras gydytojas, vienok kad tie vaistai labai stiprūs, reikėjo važiuot dar per likusius 12. Su baisiais skausmais. Kuriuos galų gale pripažino ir medicina, nes tramadolio davė. Logika yra? Logikos nėra. Sistema tokia, gudrūs daktarai ją biskutuką apeina, o kiti neapeina, kas čia tas senas žmogus. Plius kiekvienam punkte būtinai išrašydavo kokių nors neveikiančių vaistų. Paskaičiavau, kad finale mes prisipirkom vaistų už 800 litų, tiesiog taip, ai, pamėginkit, o gal padės. Ką padės koks sušiktas dolmenas, jei ketanovas nepadeda??? Nusipirkit, visko būna. Mes nusipirkom. O padėjo vis tiek tik tramadolis.
Visi daktarai geri? O, taip, ypač tas neurologas iš II ligoninės, kuris pasiūlė močiutei nuo stuburo skausmo antidepresantų. Senas žmogus dėmesio nori, taip. Kad jai dviejų stuburo slankstelių lūžis - dzin. Jis turi nuotrauką, bet nemato joje nieko. Nes laiko apverstą. Ir siūlo antidepresantus. Juk jai neskauda.
Žodžiu, apie mano meilę daktarams galima knygą rašyti. jei jūsų patirtis kitokia, geresnė, tai aš labai jus sveikinu ir jums gerai.