Tėvų karšinimas (11)

Žinau, jog analizavimas nepadės, tik silpnumo minutę vis maga klaust - kodėl tai atsitiko man?
Mama gyvena bute su alkoholiku tėvu, iš kurio sulauksi nebent nepagrįstų kaltinimų ir dar didesnio streso.

Nesu šeimoj vienintelis vaikas, bet tas deja negelbėja.

Negaliu atleist mamai, kad šitiek metų manęs nesiklausė ir savęs nežiūrėjo.
Negaliu atleist sau, jog tam tikru metu pati nesiėmiau motinos sveikatos klausimo ir dabar
noras padėti kaitaliojasi su pykčiu, jog iki tokio buvio prieita...
Negaliu atleist ir kitiems šeimos nariams, kad iš jų - mažai pagalbos.

Kaltės ir pareigos jausmas - nuolatiniai palydovai.
Graudu motiną tokią matyt. Pagalvoji - Dieve, kada visa tai baigsis... kažkaip neįsivaizdavau, jog viskas bus šitaip.

Manau, tokios mintys - natūralios. Visi sunkioje situacijoje turi praeiti tam tikras stadijas: pykčio, meilės, gailesčio, (ne-)/susitaikymo ir t .t . - kiekvieno kitos, ir kiekvieno panašios, kiekvieno sava eilės tvarka išsidėsčiusios stadijos.

Tol, kol prieinama iki būsenos, kai nebejauti diskonforto, nebekyla klausimų.

Kai kurie nespėja visų stadijų pereiti. Tada kyla dar didesnės graužatys: ar taip padariau, nespėjau, daryčiau kitaip...

Manau, reikia žiūrėti tik savo atsakymų, nelyginti savęs su kitais šioje situacijoje.

Kad ir kai kurių viešų žmonių labai gausūs pasisakymai kartais primena bandymą gauti viešumos palaikymą, kad kelias buvo teisingas. Gal širdy taip negalvojama...

Niekada nesmerkčiau nei vieno pasirinkimo ar vadinamo "paklydimo" ar vadinamo "atradimo' ar kelio, kaip rasti atsakymą: tai labai sunkus išbandymas ir ribos labai slidžios.

Stiprybės.

. Tikrai taip...

taip, linų sėmenys super dalykas, mano močiutė jau mėnuo ant patalo, pasiuvau kelis skirtingų dydžių maišelius su sėmenim: po nugara, po koja, ranka ar sprandu, vis kaitaliojant pakišam, ji pati sako, kad labai gerai. Oda geriau kvėpuoja, mini masažas kai kiek sujuda ir spaudimas mažesnis. Dabar kaip tik galvoju reikia dar vieno didesnio čiužinuko ir su persiuvimais padaryt, kad "neišsivažinėtų" tos sėklytės. Kažkur skaičiau, kad 1 cm storis turėtų būti.
Grikių pagalvėlės per kietos.

O mūsų pagrindinė bėda nevalgymas - visiškai apetito neturi, nieko nenori, jei ir sugalvoja ko norėtų, atnešus suvalgo porą arbatinių šaukštelių ir viskas. Gydytojo patarimu bandėm girdyti nutridink'ą - sako pykina nuo jo. Suprantu, kad ir liga, ir amžius savo daro (močiutė po insulto, 91 m.), bet baisu, kai šitaip. Gal kas žinot/bandėt kokį spec. maistą ar pan.?

O naturaliais dalykais nebandet apetito pakelt, pvz. svieziai spaustos greipfruktu sultys skiestos pusiau su vandeniu? Dar galit pabandyti duoti kokio airano ar kefyro su krapais ir smulkintais raugintais agurkelais(Maximoj yra). Sie dalykai apetita skatina. O kad apetito nera - tai cia normalu, nes ligonis gulintis, o ir senatve dar.
Ir skysciu daugiau reikia duoti jei nevalgo. Sultys, tyreles trp kompensuos normalaus maisto medziagas.

Mama numirė prieš mėnesi. Labiausiai vargom su ja paskutinius pusantrų metų. Daugybė ligų. Plius nuo fizinių ligų bei vaistų prasidėjo ir psichikos sutrikimai. Iš pradžių jai mirus, pajutau palengvėjimą - ir jai, ir mums bus lengviau. Iš pradžių vis prisimindavau ją sergančią, piktą, skausmų kamuojamą.
O dabar užėjo toks ilgesys nenusakomas... Mamą vis dažniau prisimenu jauną, stiprią, linksmą, aktyvią, visais besirūpinančią, mylinčią gyvenimą, t.y. tokią kokia ji iš tiesų buvo, tiesiog ligos ir senatvė iškreipė jos asmenybę gyvenimo pabaigoje. Ir man jos taip truksta...
Pasidalinau, nes jau senokai skaitau šią temą. Stiprybes jums slaugančioms, ir prisiminkite, kad viskas kada nors baigiasi.

ačiū už patarimus, kefyrą, kisielių ji geria, sultis rečiau, tyreles nelabai, bet kartais įsiūlom. Vandenį su greipfrutu porą kartų davėm, bet nežinojau, kad jis apetitą skatiną - reiks siūlyt dažniau ir krapų į kefyrą pridėsiu Skysčių ji vos 500 ml išgeria per dieną, bet kasdien gauną lašalinę "Ringer" irgi 500 ml.

Uzuojauta Jums .

Paneviežietės, gal kam reikia vaistų , atiduočiau, nesinori dar galiojančių išmest : Buronil, Truxal, Clonazepam ir injekcijoms Tiapridal

Kazkada skaitinejau sia tema,gyvename su (77m.)anyta,galvojau pasiskaitinesiu kas gal but manes taip pat laukia.. Aciu Dievui siai dienai ji gan sveika,guvi,protinga,savimi visiskai pasirupinanti.
Pries pora savaiciu ivyko toks ivykis.. Kuris neduoda ramybes,naktys nuo mastymo bemieges tapo..
Zodz verkiant,maldaujant pradejo prasyti kaimynai,kad juos priziuretumem,karsintumem.. Senelis 91m ir mociute virs 80m.. Senelis kazkiek vaikstantis, ciut matantis ir ciut girdintis(su klausos aparatu kuriuo nemoka naudotis),mociute su lazdom irgi tik po namus tepavaiksto (4a.).. Ligu pas mociute nemazai..Sirdis,spaudimas,sanariai.. O dar nesidomejau ligu korteleje.. Su visais konfliktuojanti.. O mus su vyru kalbina kasdien,skambina telefonu pastoviai ir praso sutikt.. Buta po mirciu paliktu.. Yra ju sunus pijokelis,kuriam dafieni viskas,ateina kas 3d ir tai pastoviai girtas.. Yra dar 3 anukai.. Kurie irgi tik pinigu tesikreipia.. Uzsienyje 2(nemate ju jau sake belenkiek metu),su treciuoju ciut kalbejau,tai kiba jis irgi nepretenduotu,po teismus netampytu paskui..
Su notaru kalbejom telefonu,tai jo patarimas,kad visu pirmas zingsnis issimt seneliu psichines bukles pazymas is mediku.. Galvoju jie jau nebepraeitu sekmingai tu testavimu,su seneliu kazi kaip besusikalbetu psichiatras.. Mociute irgi.. Lyg protinga..o daznai ir per ilga kalbejima nukrypsta lyg ir i pudimus
Galvojom pasnekejo,issiliejo,paverke ir pamirs.. Bet ne,kasdien nepalieka ramybej,praso apsisprest.. Pensijos ju normalios,manau pilnumoje is ju isgyvena.
Pries metus ta buta uzrase anukui,kuris uzsienyje.Neaplanke jis ju ne karto per metus,tad matyt ieskodami kazko arciau gyvenancio (ir jais besirupinanciais) ieskojo bile ko.. "Rado" savo sesers dukra,uz 100km gyvenancia ir tik po karta per men atvaziuojancia (uz buta sumoket kaip supratau).Nuejo iki notares abu seniukai ir perrase buta jai. Netrukus su ja susikonfliktavo stipriai(atseit ji pasakiusi,kad seneli issivesim i kaima,o tave i durnyna ikisim),tai senole izeista iki kaulu ciulpu,sake niekad jai neatleis ir nesusitaikys,nebenori matyt jos niekad.. Kalbejau nemazai,kad artimiausi yra artimiausi ir reikia taikytis,draugautis.. O mes tik svetimi kaimynai.. Bet dievagojasi,kad niekam jie nereikalingi,kad niekas nenori nei ju priziuret,nei to buto niekam nereik ir nereikes..
Ir ka daryt... Sutinkant juos karsint-labai atsakingai i tai ziuretumem..Pagalvoje esam variantus jei atsigultu patalan ir pan.. Bet gal kaip nors dar ieskot tu artimuju ju zmoniu
Nezinau kur dar ir su kuo apie tai pakalbet,del to i jus kreipiuos,ka manote...

Iki galo nesupratau - butas uzrasytas giminaitei, o jus mastot, ar apsiimti karsinti?