Tėvų karšinimas (11)

Būtų juokinga, jei nebūtų graudu.
Dėl užuominos-kažin, ar tai užuomina. Paprastai užuominas pavyksta perskaityt tarp eilučių. Na moka kažkaip padaryt tai.
O šiaip-stiprybės.

Atvirai pasakius, aš apakus. Man nei juokinga, nei graudu, mane ima baisus pasiutimas. Man panašu į kyšio norėjimą, bet man po tokio bajerio kaip tik labai nesinorėtų jo duoti - čia kaip mokėt reketui.
Nueičiau neprisiregistravus, padėčiau jai ant stalo popierius ir paklausčiau, ar tikrai toks Bartelis. Kaip jinai ten pati tas sauskelnes maunasi. Blin.

O negalima kam nors paskambint ir pasiskųst? Pvz. poliklinikos vedėjai? Arba į tą pačią neįgalumo nustatymo tarnybą?

Neįgalumo tarnyba nemanau, kad reaguos-jie pripratę, kad kažkas nepatenkintas ir negali į kiekvieną atvejį reaguot.
Vedėja-gal. Bet irgi tik gal. Čia didžiausias efektas gal iš tiesų būtų grįžti pas šeimos gydytoją ir pasiklausti,ar ji netyčia nepadarė klaidos, pildydama. Ir pabaksnoti į tas vietas, kur nesąmonė parašyta.

Bet kokiu atveju, man atrodo, kad nuo to verta pradėti. Nueit ir paklaust aiškiai, koks bartelis 40, jei žmogus lovoj teguli. Pas mano senelį tokioj būklėj bartelis 10, ir tas 10 tik pritemptas iš pagarbos. O realiai - 0.

Ačiū už palaikymą! Užsiregistravau šiandien pas tą gydytoją, pavyko neįtikėtinai greitai - ketvirtadienį eisiu, paklausiu, kaip ji tą Bartelį supranta, blyn... Jei nesupras, šauksiuos vedėjos ar kas ten vadovauja. Šiandien ypač ryžtingai nusiteikus - nors šaldyti žirneliai padėjo, bet šlubuoju kaip koks vienakojis piratas, o pas mane laiptų dafiga... Mama ryte pirmiausia nusilupo pampersą, nes tuoj eis į tualetą, ir aišku viskas įvyko lovoj, o pakeitus patalynę etc. "pati pavalganti" ant lovos susipylė dubenėlį kopūstienės, nu ir ką, skalbiankė šiandien padirbės atsakančiai. Nu tai nuotaika "pakili".
Kita vertus, va apsiruošiau, mama snaudžia ir turiu valandžiukę kitą ... Planai išeit į tolimus pasivaikščiojimus kažkaip nesivykdo, bet galiu jau bent apsitvarkyt -pavalgyt -pamiegot -paskaityt, net stogas, kad ir klibantis, kol kas laikosi. Prie ko tik žmogus nepripranti... Tikiuosi, jūs irgi visos laikotės. Noa, kaip senelis - valgo? Gal padėjo erškėtrožių sirupas? Šiaip tai kartumynai apetitą gerina, pelynai kokie ar kiaulpienės, bet kas tų kartumynų norės...

Senelis mano valgo šūdinai, bet jis visą gyvenimą taip valgė, o dabar tai išvis. Ir net nebemotyvuoja, ranka mosteli, tipo, kvit, ir į derybas tipo "dar šaukštelį" eina tik labai sunkiai. jeigu aš valgyčiau tiek, kiek jis, tai tikrai nereiktų man pergyventi dėl tų desėtkos lyšnų kg, kurie visada man galvoj, bet nekrenta... vaistus geria, o valgyt nevalgo. Aš kartais gudrauju ir ateinu maitint lyšną kartą, tipo, visi užmiršo, kad vakarienė buvo, bus antra Bet tada sako, kad yra labai sotus.

Eiti jau niekur nebesirauna, anksčiau ketindavo, dabar jau nebeketina, būna, ir tiek. Mūsų vienintelė problema - niežti. Tepu kuo galiu, ir aliejais, ir pantenoliu, ir tais ten antipraguliniais tepalais, bet jokio pagerėjimo aš bent jau nepastebiu. Teip vat...

Aš apie pampersų nelupimą pradžioj skaitydavau paskaitas. Kaip visi alei vienas diedukai naudoja pampersus, ir vargo nemato, o kai pampersų nebuvo, buvo tragedija, kaimas ir smarvė, o dabar jie atsirado, tai šviesus žmonijos atradimas, ir Švedijoj, ir Vokietijoj, ir Amerikoj visi diedukai sau sėdi su pampersais, visi alei vienas, visi sau kvepia, yra švarūs, gaivūs, ir nei vienas nelupa, anei vienas, o visi tik džiaugiasi ir košę valgo.

Nežinau, ar padėjo, ar sveikata pabjuro, žo, situacija su pampersais pagerėjo, o iš esmės, aišku, ji pablogėjo. Nors taip tai aš jau nežinau, kas yra "pagerėjo" ir kas yra "pablogėjo". Vot dabar nusileistų Dievas iš dangaus ir sakytų - nu, tai kaip nori, kad būtų? Padarysiu, kaip sakai! Tai aš nežinočiau Sakyčiau, kaip programoj numatyta, taip tegu ir būna... Apart to, kad norėčiau, kad jis gyventų pilnavertį gyvenimą ir numirtų vieną dieną nuo infarkto, naktį, miegodamas. Betgi taip jau neatsitiko

Meeginos, nenori ta seimos gydytoja jokio kysio. Tiesiog ji suruose popierius neigalumo tarnybai ir is pradziu tikrai niekas nemokes po 270 euru. Pradzioj bus apie 50 euru, po puses metu vel sius i neigalumo tarnyba ( aisku jei pati eisit ir reikalausit) didesniems poreikiams nustatyti. Tuos pinigus tikrai sunku gauti, gydytoja del kazkojio kysio tikrai nerizikuos savo darbo vieta, tiesiog tokia yra tvarka, po puses metu galesit reikalauti daugiau...
As irgi keliau suma ir neigalumo tarnyboj ir pas gydytoja. Veliau supratau, kad tai problemos is auksciau medicinos popieriuose. Stiprybes .

Tai suprantu, cambala, tą tvarką, bet kodėl gydytoja akivaizdžiai Bartelį dvigubai kilstelėjo - lieka neaišku. Ne apie pinigus dabar kalba, o apie objektyvumą, nors kas be ko, ir pinigai nepamaištytų, pačios žinot, kiek viskas pakainuoja...

Noa, skaitau ir skaitau apie programą - tiesa, nei atimsi, nei pridėsi, nors kodėl ta programa kai kuriems tokia šūdina? Jaunystės ir sveikatos grįžimas turbūt niekur neužprogramuotas, belieka norėt kiek įmanoma komfortiškesnių likusių metų. Arba dienų, kas ten žino tas programas...

O dėl valgymo gal tiesiog nusiramink ir paleisk savieigai? A kažkaip visada tikėjau, kad žmogaus organizmas pats žino, kiek ko kada jam reikia be jokių rekomendacijų ir dietologų, kitaip nebūtų žmonija išgyvenus tūkstantmečius iki specialistų atsiradimo. Ko nori - reiškia, to tau ir reikia, o jei nenori, nėr čia ko nuodytis, per prievartą suvalgęs naudos negausi. Taip ir vaikus auginau mamos siaubui - nei įkalbinėjau, nei juolab verčiau valgyt, jei nenorėdavo (tiesa, jokių čipsų šmiksų saldėsių namuose išvis niekad nebuvo, bet jei žmogiukas pietums nenori nieko, o vakarienei - trigubos porcijos kokio normalaus produkto, sūrio, morkų arba mėsos gabalo, - tai prašom, jei tik turim). Ir išaugo sveiki normalūs su normaliais KMI.
Tai gal ir senelio organizmas nebenori apsisunkit perteklinių medžiagų skaidymu? Jei nėra visiškai išsekęs, tiems nedideliems gulinčio žmogaus energijos poreikiams gal ir užtenka kelių kąsnių?

O kodėl man iš karto davė 270? Po šumo kėlimo?

Čia gi toks pats reikalas, kaip ir pas mus - gydytoja tiesiog praleido tą momentą, kai žmogaus sveikata traukia ant 50. Kai ji išvis kažką ėmė pildyti, jis jau buvo ant fazės 270. Iki tol mes sukdavomės ir patys dar kažkaiptai.

A nū fig, jeigu jam duoda daugiau pinigų, tai kodėl reikia neimt? Niekas už ligonio pašalpas sau nagų lakų nepirkinėja. Jei su tais pinigais aš įperku geresnes sauskelnes, geresnius kremus, tai kodėl turėčiau jų nepirkti? Kad valstybė sutaupytų? Jis iki 90ties metų dirbo, taigi yra užsidirbęs bent dvi pensijas, o gauna tik vieną, be to, paskutinį kartą mediciną naudojo prioeš 40 metų, taigi valstybė ir taip gali džiaugtis


Tai va, galėtų būt kokia programikė, kaip operoj, kur būtų surašyta kiekvieno veiksmo trukmė ir pagrindinis turinys...
Nors ligoninėj psichologė sakė, kad dėl kažko tai būtų blogai, nes bandytum į kažką tilpt, kažką spėt, bet man atrodo, kad būtų gerai. Nors preliminariai, kad tu žinotum, kas tau numatyta - 100 m. distancija ar maratonas? Tada tiesiog skirtingu greičiu bėgtum...



Vat kas svarbiausia, jis pats yra tokių įsitikinimų. Mol, jeigu aš nenoriu, tai nafiga man reikia, jei aš guliu, kam man tos kalorijos. Bet man bobiškas instinktas neleidžia ir nesistengt įkišt Kažkaip - negi dabar leisi žmogui gulėt padoriuose namuose, kur visai ne Somalis ir gyvena dar 3 diedai, ir visi trys ryja po 5 kotletus ant karto, tai vat gulėt ten su prašmatniais pampersais ir numirt iš bado? Tarp tų kotletų? O jis toks, jis galėtų. Dabar nors vieną kotletą suvalgo, su viena bulve, nes nekur dingsi. O vienas būdamas išvis užmiršdavo pavalgyt, nes kam valgyt

Aš, aišku, suprantu, kad kaip kūdikis auga ir valgo vis daugiau, aktyvumas didėja, ir jis iš mažo trikilograminio kūdikėlio, kuris išgeria 100 ml pieno, išauga į didžiausią 195 ūgio paauglį, kuris gali 5 spurgas suvalgyti tiesiog šiaip - tai dabar eina atvirkščiai. Aktyvumas mažėja, valgomo maisto mažėja mažėja mažėja... Bet kad jau visi suprantam, link kur einam, tai man baisu taip tiesiai tenai eiti

Tai apsimetu, kad gal dar ne. Visada galvoju, kiek dar liko, kaip viskas bus... Pradžioj aplamai būdavo, einu iš turgaus namo, o ten didelis kelias, šaligatvis tuščias, o mašinų daug, bliaunu ir galvoju - kada? Nu vat, kai pravažiuos raudona mašina, tada. Rugpjūtį? Rugsėjį? Spalį? Lapkritį?
Pravažiavo gruodį, taigi iki tol esu sąlyginai rami

Jetus, tik šitam skyrely galima tokius briedus rašyt, bet kad kitur tikrai niekas nesupras

Tai taip, gerai, kad tas skyrelis toks yra... Aš paskutiniu metu pati jaučiu asociale tampanti (nors itin sociali niekad nebuvau), kažkaip nenoriu niekam nieko pasakotis, jei tik galiu išvengt, o čia gal tas anonimiškumas veikia, kad lengviau paatviraut ir kažką nuo dūšios nusimest...
Visada galvojau, kad tėvai, kol juos turim ir esam kažkam vaikai - tai barjeras tarp mūsų ir ... ir nieko, nebūties, kapo duobės, tuštumos... Kol dar jie yra, kol mes kažkam vaikai - mes tvirtai stovim ant žemės, valdom savo gyvenimus, planuojam ateitį, kuriam... Bet kai jų nebelieka - staiga apsižiūrim, kad dabar jau mes pirmieji prie tos duobės, ir planuok neplanavęs, tavo kelias į ten. Gerai, jei dar kokiais gluosniais apsodintas ir neduobėtas. Tai gal dėl to taip sunku susitaikyt, kad po truputį išlydi jau paskutinįjį, stovėjusį tarp tavęs ir tos duobės. Toks savigailiškas - savanaudiškas jausmas, tada ir dėl to dar pradedi graužtis...

Man tai kaip ir ne paskutinis - dar tėvas yra, o aplamai, mano dieds už mane 6 metais vyresnis Bet realiai tai jis visada buvo, kiek aš buvau, tiek senelis buvo, ir kaip čia dabar išvis bus, kai jo nebus??? Va, šito niekaip nesuprantu, kažkoks gilus briedas.

Aš verčiau, jei užsakymai priimami, tai norėčiau numirti kaip mano močiutė. Kuri numirė 87 metų, bet beveik iki pat mirties rūpinosi, kad rankinukas derėtų su švarku, kad prie rudo palto šalikas - persikinis, o prie mėlyno - žydras, skaitė knygas, važinėjo susitikt su draugėm ir eidavo į Gerry Weber per išpardavimus, ir jai visada darydavo nuolaidą, nes tokio amžiaus klientų turbūt daugiau neturėjo Ji buvo tos nuostatos, kad geriau vienas Gerry Weber, negu 5 iš turgaus, ir buvo sau visa elegantiška kaip iš žurnalo. Mėgo trollbeads apyrankę Eidavo su draugėm į picerijas prisigalvodavo amžiais ko nors naujo. Taip ir nespėjo pasent, numirė jauna

Ir kartą įsiskaudo jai nugarą. vežiojau aš ją kur galėdama, atrado stuburo slankstelio sugurimą dėl osteoporozės - šūdas, bet nuo to nemirsi. Labai pyko močiutė ant savo nugaros, jau pagerėjo, tada vėl užsigavo, tada dar labiau supyko, kada gi tai praeis, užsiprašė naujos Verenos, nes ketino megzti, atvežiau, o ji paėmė, pyst ir numirė nuo širdies.

Ir viskas teisingai. Ir nugyveno iki galo elegantiškai kaip dama su plaukų šaknim padažytom, ir ligoninėse negulėjo (nes ten smirda), ir gyvenimas kažkiek užknist pradėjo (sušikta nugara), ir nei skausmo, nei baimės, nieko. Širdies nepakankamumas. Gal dalis tų skausmų ir buvo nuo širdies, kas dabar žino.

Prašyčiau man taip pat. Juk galiu paveldėti ką nors iš močiutės?