Atėjau kiek paburbuliuot, gal, sakau, linksmiau pasidarys... Bl... nesikeikiant!
Žo, padavė mamos gydytoja popierius tai neįgalumo nustatymo tarnybai, iškart pasakė, kad kažko nesitikėčiau, nes ligoninė epikrizę surašė beveik kaip sveikai - būklė patenkinama, darbingumas pensininkė - nors eik į šokius kam virš 90. Na yra kaip yra, vartau dabar tuos popierius ir žiūriu, kokį Bartelį jau mamos gydytoja suskaičiavo. Ir ką - visi 40! Sakyčiau, tiek pat kaip mano šįvakar, kai tamsoj lietuj lyjant eidama šunis šert paslydau ant šlapių lapų ir tėškiausi ant laiptų - kelis ištino, beveik nesilanksto, sėdžiu dabar užsidėjus žirnelių paką iš šaldiklio ir mąstau, kaip rytoj reikės visą ruošą apeit... Bet ne tame esmė, žiūriu į Bartelį. Pasirodo, mama ir pavalgo be pagalbos, ir maistą susismulkina (10 balų!), ir atsisėsti pati gali, ir tualete tik kartais reikia pagalbos, ir rengiasi beveik pati (sauskelnes ar ką?), ir prausiasi, dantis valosi ir skutasi (!!!) pati. Gal aš jai ryt rytą padėsiu tą popiergalį po nosim ir tegu vadovaujasi? Jei dar gydytoja nebūtų namie buvus ir mačius... Vėl registruotis pas ją (po kokių 2 savaičių) ir baksnot pirštu į tuos punktus? Ar čia akivaizdi užuomina, kad ateičiau ne tuščiom?
Ir kodėl tie daktarai taip linkę popierius rožine spalva nupaišyt, nu? Ir po abiejų gulėjimų ligoninėj, ir dabar...
Na va, pasiguodžiau ir geriau, vis ne viena su savo bėdom
(MB savaitei išvykęs, o mamai juk neisiu pasakot). Dabar žirnelius atgal į šaldiklį ir šliaužte į vonią...
