Jungiuosi prie temos ir aš.Tik aš su vyru karšiname ne mano tėvus, o jo mamą - mano uošvienę.Močiutei greitai bus 89 metai.Neturi didelių sveikatos problemų, tik senatvinė demensija ir įvairios paranojos (ji viską mato, kad šlapia).
Neslepiu, visokių minčių kyla. Dažnai galvoju, kada pasibaigs ši kančia...
QUOTE(Žmuoga @ 2016 08 29, 14:41)
Nakviša, Jūs ten per daug nesicackinkitės - vykit iš lovos, verskit per jėgą (be pykčio žinoma).
Vienas kaimynas aptingo, keletą sav.nėjo į lauką ir dabar visai jėgų nebėr jo į gryną orą ištraukt.
< >
Vienas kaimynas aptingo, keletą sav.nėjo į lauką ir dabar visai jėgų nebėr jo į gryną orą ištraukt.
< >
Verkt pradėjo, kad norime ją plaučių uždegimu susargdinti. Tai kol kas virtuvėje pasedėjo. Bandysiu penktadienį į didįjį kambarį, žinių pažiūrėti. Gal kaip nors po biški išvežti sugebėsim.
QUOTE(Lybera @ 2016 08 29, 16:27)
Jungiuosi prie temos ir aš.Tik aš su vyru karšiname ne mano tėvus, o jo mamą - mano uošvienę.Močiutei greitai bus 89 metai.Neturi didelių sveikatos problemų, tik senatvinė demensija ir įvairios paranojos (ji viską mato, kad šlapia).
Neslepiu, visokių minčių kyla. Dažnai galvoju, kada pasibaigs ši kančia...
Neslepiu, visokių minčių kyla. Dažnai galvoju, kada pasibaigs ši kančia...
Stiprybės ir ištvetmės!
QUOTE(Lybera @ 2016 08 29, 15:27)
Jungiuosi prie temos ir aš.Tik aš su vyru karšiname ne mano tėvus, o jo mamą - mano uošvienę.Močiutei greitai bus 89 metai.Neturi didelių sveikatos problemų, tik senatvinė demensija ir įvairios paranojos (ji viską mato, kad šlapia).
Neslepiu, visokių minčių kyla. Dažnai galvoju, kada pasibaigs ši kančia...
Neslepiu, visokių minčių kyla. Dažnai galvoju, kada pasibaigs ši kančia...
Stiprybes .
Kad visokiu minciu kyla, tai cia normalus dalykas.
O ar gydot kaip nors nuo tu paranoju ( kai mato kad slapia) ar jokiu vaistu neduodat? Ar ji pastoviai viska slapia mato?
QUOTE(Nakviša @ 2016 08 29, 13:57)
Antras mėnuo po ligoninės. (...) per daug jau laiko praėjo apsipratimui.
Čia tik mums taip atrodo: "štai per tiek dienų/savaičių/mėnesių turi apsiprasti ir susitaikyti..." O kai kas nesusitaiko visą likusį gyvenimą.
Ištvermės...
Kai mes gulėjom ligoninėj - tfū, senelis gulėjo, visai supermamyte tapau - mes pavalgėm, mes pamiegojom, mes ligoninėj gulėjom - žodžiu, šalia gulėjo kaimynas diedukas, baisiai linksmas. jam buvo viskas gerai, viskas puikiai, maistas skanus, sesutės geros, no problem. Kažkaip pasipliotkinom su personalu - aišku, jos neturėjo teisės to daryti, nu bet - pasirodo, jos jaudinasi, nes diedukui yra euforija. Toks priešingas daiktas, negu depresija. Kai depresija, žmogui viskas perdėtai blogai. O kai euforija - viskas perdėtai gerai, tokia žmogaus gynybinė reakcija. Nes prognozės jo tikrai nekokios (oi kaip gaila, kokio fainumo diedukas ). Žo, jam nuo to net vaistus ar tai duoda, ar tai ketina.
Tai jeigu žmogus yra sulūžęs ir nebepaeina, ir nuo to nustoja visko norėt, jam pasidaro viskas blogai - gal jam depresija? Nuo kurios irgi vaistų yra?
Aš pamenu, kaip pati buvau nulūžus koją. Čia jau aš, ne senelis Tai žinokitės, man pirmas jausmas buvo siaubingas pyktis, kodėl man taip atsitiko. Atrodė, vat rasčiau kaltą, tai gerklę perkąsčiau - nu bet kur ten rasi kaltą, jei pati apsivožei ir nulūžai Labai pykau, net nežinau ant ko, ant kojos, ant aplinkinių, ant situacijos.
Mano močiutei ilgai skaudėjo nugarą (ji staiga mirė nuo širdies). Tai ji labai ant tos savo nugaros pyko.
Gal, sakau, ir ta nieko nenorinti močiutė taip jaučiasi? Ir nesistebiu, kad neapsipranta, aš mėnesį gipse buvau ir neapsipratau - aš gi blin didelė, tipo, protinga, teoriškai gi suvokiau, kad po 6 savaičių nuims gipsą - bet toks bjaurus pasiutimas ima, ir nežinia ką čia gali padaryt.
Ir gal, sakau, jai padėtų koks nors mezgimas ar siuvinėjimas ar skaitymas, ar TV, ar radijo klausymas? Mano močiutei padėdavo megzti ir skaityti knygas apie Lietuvos istoriją. Arba gal jai dar padėtų išsikalbėjimai apie ką nors (paklausi, močiut, o kai tu ėjai į mokyklą, kiek buvo klasėj vaikų?)? Kažkaip gal jie tą įtampą nuimtų, jei ji apie malonius dalykus pasakotų? Aišku, čia jeigu išeina...
Gal padėtų šuniukas ar katinas? Mano senelį labai pradžiugina katinas, tas katinas su juo guli. Katinas mano, tas, kur avatare, bet jam ten patinka miegoti
O gal uspakajoncai kokie ar antidepresantai? Aišku, daktarai juos visiems seniems žmonėms labai maloniai kiša, nuspakajinai chemiškai, ir nebėr bėdos. Bet gal čia tas atvejis, kai nepamaišytų?
Pasvarsčiau...
Tai jeigu žmogus yra sulūžęs ir nebepaeina, ir nuo to nustoja visko norėt, jam pasidaro viskas blogai - gal jam depresija? Nuo kurios irgi vaistų yra?
Aš pamenu, kaip pati buvau nulūžus koją. Čia jau aš, ne senelis Tai žinokitės, man pirmas jausmas buvo siaubingas pyktis, kodėl man taip atsitiko. Atrodė, vat rasčiau kaltą, tai gerklę perkąsčiau - nu bet kur ten rasi kaltą, jei pati apsivožei ir nulūžai Labai pykau, net nežinau ant ko, ant kojos, ant aplinkinių, ant situacijos.
Mano močiutei ilgai skaudėjo nugarą (ji staiga mirė nuo širdies). Tai ji labai ant tos savo nugaros pyko.
Gal, sakau, ir ta nieko nenorinti močiutė taip jaučiasi? Ir nesistebiu, kad neapsipranta, aš mėnesį gipse buvau ir neapsipratau - aš gi blin didelė, tipo, protinga, teoriškai gi suvokiau, kad po 6 savaičių nuims gipsą - bet toks bjaurus pasiutimas ima, ir nežinia ką čia gali padaryt.
Ir gal, sakau, jai padėtų koks nors mezgimas ar siuvinėjimas ar skaitymas, ar TV, ar radijo klausymas? Mano močiutei padėdavo megzti ir skaityti knygas apie Lietuvos istoriją. Arba gal jai dar padėtų išsikalbėjimai apie ką nors (paklausi, močiut, o kai tu ėjai į mokyklą, kiek buvo klasėj vaikų?)? Kažkaip gal jie tą įtampą nuimtų, jei ji apie malonius dalykus pasakotų? Aišku, čia jeigu išeina...
Gal padėtų šuniukas ar katinas? Mano senelį labai pradžiugina katinas, tas katinas su juo guli. Katinas mano, tas, kur avatare, bet jam ten patinka miegoti
O gal uspakajoncai kokie ar antidepresantai? Aišku, daktarai juos visiems seniems žmonėms labai maloniai kiša, nuspakajinai chemiškai, ir nebėr bėdos. Bet gal čia tas atvejis, kai nepamaišytų?
Pasvarsčiau...
QUOTE(cambala @ 2016 08 28, 18:56)
Rimtai, reikia baigt cia rasyt, nes kuo daugiau rasau, tuo daugiau verda. Nes tiek tureciau papasakot, bet tiesiog geda viesai skalbt.
Aš atsiprašau, kad įlendu į temą... kartais paskaitau, nes mama slaugo savo mamą ir kartais tikrai gerų patarimų randu.
Bet jūsų istorija labai nuliūdino ir už širdies griebė, galbūt dėl to, kad giminėje panašus atvejis yra, kai labai artimas giminaitis kitiems nebereikalingas.
Ir jei galima, pasiginčysiu dėl to, kad reikia nustoti rašyt, nes verdat. Net man skaitant kilo noras su jūsų broliu pasikalbėti su kočėlo pagalba. Bet jeigu nerašysit, ar nebus taip, kad tiesiog viduje virsit ir galiausiai vieną dieną viskas sprogs arba išlis kokia liga? Čia jau iš savo asmeninės patirties rašau
Bet kokiu atveju, juk ši tema turėtų būti skirta pasiguosti, išsilieti, pasikalbėti.
QUOTE(Colomba @ 2016 08 29, 20:20)
Aš atsiprašau, kad įlendu į temą... kartais paskaitau, nes mama slaugo savo mamą ir kartais tikrai gerų patarimų randu.
Bet jūsų istorija labai nuliūdino ir už širdies griebė, galbūt dėl to, kad giminėje panašus atvejis yra, kai labai artimas giminaitis kitiems nebereikalingas.
Ir jei galima, pasiginčysiu dėl to, kad reikia nustoti rašyt, nes verdat. Net man skaitant kilo noras su jūsų broliu pasikalbėti su kočėlo pagalba. Bet jeigu nerašysit, ar nebus taip, kad tiesiog viduje virsit ir galiausiai vieną dieną viskas sprogs arba išlis kokia liga? Čia jau iš savo asmeninės patirties rašau
Bet kokiu atveju, juk ši tema turėtų būti skirta pasiguosti, išsilieti, pasikalbėti.
Bet jūsų istorija labai nuliūdino ir už širdies griebė, galbūt dėl to, kad giminėje panašus atvejis yra, kai labai artimas giminaitis kitiems nebereikalingas.
Ir jei galima, pasiginčysiu dėl to, kad reikia nustoti rašyt, nes verdat. Net man skaitant kilo noras su jūsų broliu pasikalbėti su kočėlo pagalba. Bet jeigu nerašysit, ar nebus taip, kad tiesiog viduje virsit ir galiausiai vieną dieną viskas sprogs arba išlis kokia liga? Čia jau iš savo asmeninės patirties rašau
Bet kokiu atveju, juk ši tema turėtų būti skirta pasiguosti, išsilieti, pasikalbėti.
Kai mano mama susirgo, tai reikejo tvarkyt kruvas reikalu ir dar tetis taip staigiai mire... Man tai buvo visai blogai, tuo metu nezinojau uz ko griebtis, na po tevo mirties dar kazkaip su broliu pabendraudavom, padraugaudavom. Jo zmonai labai nepatiko, kad as atsiradau( nes po zenatves visai nutruko broliski-seseriski santykiai). Po visu popierizmu ir tevo palikimo pasidalinimo vel tas pats saltumas santykiuose. Tai dar tada kazkaip bandziau apeliuot i brolio sazine, tikrai buvo labai sunku, truko pinigu tuo metu, nes chaosas buvo su mamos turtu, uz bustus ir patarnavimus moketi reikejo, normalus papildai kainavo, gydytojam irgi reikejo i vokeli... Aciu Dievui susitvarkiau ir finansines problemas ir visokias globos. Kai truko informacijos del visokiu soc.reikalu - emiau jos iskoti SM. Ir is kazkokiu socialiniu reikalu labirintu moderatore mane perkele i sia tema. Tai buvo senai, tikrai ne 11 ikta tema, oj, kiek as cia radau paguodos ir nusiraminimo ir patarimu. Zemai lenkiu galva pries tas likimo drauges, kurios mane tada palaike, nes jei ne jos, jauciu buciau nuprotejus. Jau dabar as uzsigrudinus, man kazkaip labai daug kas atrodo lengva, kai kiti mato didziausia problema...
Stiprybes ir istvermes visoms likimo draugems, Jus visos esat nuostabios, nes rupinates savo ligoniukais .
QUOTE(cambala @ 2016 08 29, 22:07)
Kai mano mama susirgo, tai reikejo tvarkyt kruvas reikalu ir dar tetis taip staigiai mire... Man tai buvo visai blogai, tuo metu nezinojau uz ko griebtis, na po tevo mirties dar kazkaip su broliu pabendraudavom, padraugaudavom. Jo zmonai labai nepatiko, kad as atsiradau( nes po zenatves visai nutruko broliski-seseriski santykiai). Po visu popierizmu ir tevo palikimo pasidalinimo vel tas pats saltumas santykiuose. Tai dar tada kazkaip bandziau apeliuot i brolio sazine, tikrai buvo labai sunku, truko pinigu tuo metu, nes chaosas buvo su mamos turtu, uz bustus ir patarnavimus moketi reikejo, normalus papildai kainavo, gydytojam irgi reikejo i vokeli... Aciu Dievui susitvarkiau ir finansines problemas ir visokias globos. Kai truko informacijos del visokiu soc.reikalu - emiau jos iskoti SM. Ir is kazkokiu socialiniu reikalu labirintu moderatore mane perkele i sia tema. Tai buvo senai, tikrai ne 11 ikta tema, oj, kiek as cia radau paguodos ir nusiraminimo ir patarimu. Zemai lenkiu galva pries tas likimo drauges, kurios mane tada palaike, nes jei ne jos, jauciu buciau nuprotejus. Jau dabar as uzsigrudinus, man kazkaip labai daug kas atrodo lengva, kai kiti mato didziausia problema...
Stiprybes ir istvermes visoms likimo draugems, Jus visos esat nuostabios, nes rupinates savo ligoniukais .
Stiprybes ir istvermes visoms likimo draugems, Jus visos esat nuostabios, nes rupinates savo ligoniukais .
Cambala, esi labai stipri ir rūpestingq moteris!
Ši temutė, manau, visoms besilankančioms padeda įkvėpti sgiprybės ir jėgų.
Kas del euforijos, tai geras pastebejimas. Maniskei kartais irgi uzeina dziaugsmo bangos, nueinu, o ji guli patenkinta, issisiepusi. Nuotaiku kaita. Man kazkaip dar nesmagiau pasidaro, negu pamacius apsiverkusia
Tai ta euforija cia toks pat smegenu sutrikimas kaip ir tie visi strodymai nebutu dalyku ar nerimo. Nes yra toks antipsichozinis vaistas haloperidol, tai jis skiriamas ir prie nerimo ir prie pakilios nuotaikos.
Mano mama anksciau ( na ir dabar kartais) budavo sedi ir verkia ( tai jos sunu uzmuse, tai ji pasimete, tai valgyt neturi ka), o paskutiniu metu vis dazniau juokiasi viena kambary sededama. Klausiu kas taip linksmo - tai dar daugiau juokiasi. Man tai visai nelinksma, kvailas juokas.
Mano mama anksciau ( na ir dabar kartais) budavo sedi ir verkia ( tai jos sunu uzmuse, tai ji pasimete, tai valgyt neturi ka), o paskutiniu metu vis dazniau juokiasi viena kambary sededama. Klausiu kas taip linksmo - tai dar daugiau juokiasi. Man tai visai nelinksma, kvailas juokas.
QUOTE(klopedija @ 2016 08 29, 17:49)
Čia tik mums taip atrodo: "štai per tiek dienų/savaičių/mėnesių turi apsiprasti ir susitaikyti..." O kai kas nesusitaiko visą likusį gyvenimą.
Ištvermės...
Aš suprantu, kad žmonės skirtingi. Mama kai buvo po stuburo operacijos, tai tiesiog pykomės su ja. Keturpėsčia iš lovos bandydavo lipti. Dar ir dabar susikabiname, nes kas pusmetį vis pas gydytojus reikia ją vežti ("man viskas gerai").
Čia visiškai kitaip, atvirkščiai. Žaizda sugyjo. Langetę dedame kai reikia pervilkti patalynę, nes tada iš lovos iškeliame į vežimėlį. Vadinasi gali sėdėti, bet nenori. Kodėl? Kodėl žmogus pasiduoda ir nenori toliau gyventi?