Tėvų karšinimas (11)

Man kažkaip noras čia esminis atrodo...

Ne nu, būna, kad tikrai kitas gali mažiau - kitur gyvena, gal ten kokią koją yra nulūžęs ar kūdikį mažą augina, ar ką nors kitą slaugo. Bet tai vis tiek galima domėtis, skambinti, klausti, visom progom važiuoti lankyti, finansiškai paremti, galų gale.

Bet gal žmogus tiesiog nesupranta? Ypač kai yra patogiau nesuprasti.

Kažkaip tas "urviškumas", kas, mano galva, yra depresija tiesiog, yra labai mažai viešinamas, apie jį labai mažai kalbama. Kitaip negu, tarkim, apie PMS arba pogimdyminę depresiją. Kažkaip atrodo, kad labai paprasta, atiduodi tą senolį su jo demencija į senelių namus, ir viskas. Juk patogu. Atvažiuoji triskart per savaitę.

Tai bet jofana, kūdikį irgi galima į vaikų namus atiduot. Paskui ateini ir pasiimi sau priešmokyklinį, labai patogu, nei bemiegių naktų, nei iš darželio pasiiminėt...

Aišku, būna visokių atvejų, būna, kai tie slaugos namai - vienintelė išeitis. Bet jau tik ne kiekvieną kartą Juk į ligoninę nesigulam kiekvienai ligai užėjus...

Ai.
Papildyta:
Man labai įsiminė, kai buvo slaugoma mano močiutė, tėvo mama.
Jinai sirgo vėžiu. Tas, aišku, kiek lengviau, nes laikas ribotas, kita vertus, skausmų nebuvo - jai pasisekė.

Tai giminė visa suėjo ir sudarė planą. Kadangi niekas neturi sąlygų slaugyti pas save namuose, ligonė bus savo namuose, tik slaugoma bus pagal grafiką, slaugantysis ten ir nakvos. Ir buvo surašyti visi galintys: jos sesuo, abu vaikai, abiejų vaikų žmonos, dvi tetos ir dar viena babcė, devintas vanduo nuo kisieliaus, bet dalyvauti ne prieš. Gal dar kas, nebepamenu. Viso išėjo ar tai 8 žmonės, ir išeidavo maždaug viena diena per savaitę, silpnesnės sveikatos babcėms - ir rečiau. Jei kas savo laiku negali - nesunku ir pasimainyt. Nedidelė čia prievolė, paslaugyt kartą per savaitę! Ir iš rajono atvažiuoti galima.

Mes, tada vaikai, į grafiką traukiami nebuvom, bet laisvu grafiku lankydavom, tarkim,kartą per savaitę ar dažniau, jei eini pro šalį.

Manau, taip yra protingiausia. Tiktai vienas momentas - būtina daug giminės viename mieste ir turėtų visi bendrauti...

As greiciausiai noreciau( bent jau ne sudinai viduj butu) jei anas skambintu nors 1 kart i savaite ir teirautusi kas vyksta, kaip mama. Dar noreciau, kad 1 kart per metus mane isleistu atostogu ( aisku uz mano pinigus) ir man nereiktu galvoti ka cia pasamdzius tai savaitei, kad tiesiog manes netrukdytu savo skambuciais ir neklaustu ka duot pusryciams ar kokius vaistus suduoti kai tas ar anas( nors ir gyvai isdestoma viskas ir ant saldytuvo didziausias sarasas eigos surasytas). Tik savaites per metus ramybes. Bet tokios neturiu, nes arba aukle skambina ar zinutem bombarduoja arba mano vaikas sedi ar laksto, kai ji aukles neklauso...
O brolius mat dirba, nuo 9 iki 17, jis lb pavargsta, jo zmona mat neaplanko musu mamos, nes manes matyt nenori. Viskas ok, jei anyta ne prie sirdies, bet kazkada, kai dar mama buvo sveiko proto , verke, kad ji ja paziures . Per 6 metus nebuvo aplankius, nors buvo galimybe kada atostogose buvau ;).
Rimtai, reikia baigt cia rasyt, nes kuo daugiau rasau, tuo daugiau verda. Nes tiek tureciau papasakot, bet tiesiog geda viesai skalbt.

Mielosios, mes esam stiprios vien tuo, jog nepaisant užklupusio sunkumo,
mes išliekam žmogiškos, atjaučiančios ir širdį turinčios.

Buvau kartą senelių namuose - pašnekint, gal kurį išmaudyt ir pan.
Mielosios, kokios jųjų akys! Alkanos bendravimo, atjautos, žmogiškos šilumos... to, ko iš vaikų nesulaukė.
O vos nedrasiai paklausi apie vaikus ar praeitį - tai ir apsiverkia vargšeliai...

Ateis ir į mūsų kiemą laimė skirti laiko sau ir pailsėt nuo visko.
Svarbiausia nepamiršt, kokį didelį darbą nuveikiam kasdien, kai kiti skundžias dėl š.dniekių

Man draugė pasakojo apie apsilankymą senelių namuose - studentė praktiką atlikinėjo.
Blioviau tris dienas vien nuo pasakojimo.
Nafig, apsieis balius be sasyskų, kaip ten Pepė ilgakojinė sakė - kur vaikas gyvena, ten vaikų namai! Na tai va, bus pas mus senelių namai asmeniniai, su katinais ir proanūkiais po ranka ir su obuolių pyragu tada, kai yra obuolių.

Kaip įkalbėti išvažiuoti į lauką? Kad ir po obelim pasėdėti. Oras geras, vežimėlis naujas ir platesnė sėdynė. Bet vat "miršta", blogai jaučiasi šiandien. Vakar irgi. Poryt irgi jausis blogai. Kambarys smirda vaistais, su megztuku (šalta). Jei mes su vyru ją per prievartą į lauką išvešim - ji nieko nesakys. Bet vėliau kentės mama.

Arba kaip su mazu vaiku, kazkaip apgaules budu kazka pazadejus , arba isvis tegu sedi kambary prie atviro lango.
Kad mama veliau kentes, tai cia faktas, tokia jau slauganciuju dalia.

As prisimenu, kai mano mama vaziuot pas gydytojus ne visada noredavo, budavo uzssispyria ir sako niekur nevaziuos, tai as sakau, naujas istatymas isejo, pensijas didina dvigubai, bet ten i sodra reikia dokumentu is gydytojos pristatyt . Tokiu budu issiruosdavom.

Kad čia atvirkščiai, raunasi į tą ligoninę ir vis ieško mirtinų ligų. Tokio šviesaus proto moteris buvo iki nelaimės. Dabar jau tris kartus greitąją kvietėme. Nuvežti nuveža, o parsivežti - 40€.
Vežimėlis buvo blogas, užsakėm gavom naują. Stovi, nenaudojam.
Šian jau su širdimi blogai, važiavau nitroglicerino pirkti.

Ir taip norisi to pozityvumo įkvėpti, bet ji jo nepriima. Kas ir kur atsitiko, kad taip nuleido rankas. Nežinau.

Senatve prasidejo, plius zmogus nebevaiksto kaip supratau, o vezimely sedi. Nelaime turbut nelabai senai ivyko, gal kai ligoninej gulejo, tai galvojo gal pagis ir vaiscios toliau. O grizo namo ir pati supranta, kad jau niekada nebus taip kaip anksciau . Greiciausiai ir nera del sito to pozityvumo.
Laiko reikia, apsipras po truputi... Ir jums reikia teigiamus dalykus jai sneketi, kad ji turi savus namus, turi artimuosius, kurie ja rupinasi, yra priziurima ir pamaitinta. Ne visi seni ir ligoti zmones tai turi.

Antras mėnuo po ligoninės. Koja baigia gyti. Vežimėlyje sėdi tik tada, kai reikia lovą perkloti.
Trečias mėnuo lovoje, per daug jau laiko praėjo apsipratimui.

Matot, senam zmogui kitaip viskas atrodo, nei pvz musu amziaus sveikiems zmonems.
Is kurgi bus pas ja dabar tas pozityvumas? Rasot, kad raunasi ji i ligonine ir ligu ieskosi. Demesio taip norisi, norisi, kad lakstytu apie ja ir sokinetu tie gydytojai, gal koki stebukla atras nuo sentves ir ligu .
Nieko cia nepadarysit, teks apsisarvuot kantrybe.

Nakviša, Jūs ten per daug nesicackinkitės - vykit iš lovos, verskit per jėgą (be pykčio žinoma).
Vienas kaimynas aptingo, keletą sav.nėjo į lauką ir dabar visai jėgų nebėr jo į gryną orą ištraukt.

O ir patys pasidžiaugtumėte nors minute kita ramybės.

Apgaulėm, mainais ir traukit į lauką.
Man mamos gydytoja bei pažįstama seselė minėjo, jog kai kurie pacientai išties paskui pasidaro labai išpuikę ir šokdina visą šeimą su savo kaprizais

Žinokit, patikrinau su mama. Zyzia, kad nenori to, ano - pabaru biškel, ir susitvarko reikalas
ir vaistus išgeriam, ir pavalgom, ir apsipraust nueinam.
Gryno oro ir šiokio tokio aplinkos pakeitimo reikia ir jiem, ir jum. O kad ligų ieško, tai kaip Cambala sakė - nori dėmesio ir gal dar iš nuobodulio sumąsto.