Tėvų karšinimas (11)

Mano mama irgi protini darba dirbo + vadovaujama. Cia nzn kas yra. Zinau nemaza demenciniu, tikrai jaunystej ir brandziame amziuje buve direktoriai, vadovautis personalas... Deja...Liga ima savo.
Tokiems ligoniams aplinkos nekeitimas labai turi teigiama reiksme. Gal demencinis ir neprisimena kas yra aplink ji ir stypciojantys ir besirupinantys asmenys, bet pvz mano mama is savo kambario zino kur yra tualetas ir virtuve. Nors mane keikia ir isivaizduoja, kad as esu jos sesuo( kurios niekada neturejo), med.sesele ar kazkokia tai jos vyresne piktoji pussesere, kuri ja vaikystej skriaude . Nu zodziu, jei dar neuzeina, kad jos suneli kazkas uzmuse- tai gal ir galima butu nereaguot . Bet tai kai halionkes apie suneli prasideda - nu tai sakes, juolab, kad tas jos sunus ( mano brolis) 6 metus nepadeda neikuom .

O taip....Panašu, kad Jūs teisi...

Mūsų atveju tikrai tikrai savi namai gydo. Nes jei tik ją reikėtų pajudint iš vietos, būtų neapsakomai prastai ir visiškai prastai.

Va tas yra labai skaudu. Puikiai suprantu tas nuoskaudas, nes ir aš šeimoje esu ne vienintelė dukra, o.., bet...., tačiau rūpinuosi visiškai viena .

Kažkada kalbėjau su žmonėms apie emigraciją. Tipo - oi kaip faina emigruoti, gerai ir liuks. Sakau, mielai emigruočiau, bet kaip seneliai? Kas jais pasirūpins? Kas pas jus konkrečiai pasirūpina? tai atsakymai įvairūs... Pas vieną tėvai sveiki ir senelius prižiūri, pas kitus jau visi mirę. Bet yra ir tokių variantų - ai mano sesė/brolis LT gyvena, tai jis ir rūpinasi, labai gerai.

Nu jo, kam gerai, o kam ir nelabai

Labas vakaras,
Jungiuosi prie pokalbio.
Taigi, kad nelabai. Bet juk tie, kurie užsieny, kiaulės akimis žiūri ir sako-"o kas čia tokio; esi šalia ir prižiūrėk. O aš tooooli tooooli. Aš nesiruošiu grįžti. "
Ir lieki toje situacijoje vienas su nuoskaudom širdy....

Aha, ir jiems taip ramu ramu, nes juk artimuoju pasirūpinta, jis gerai prižiūrėtas, jie sau atostogauja pajūryje ir deda foto į FB... Juk pareigą atlieka, paskambina, paklausia kartą per mėnesį.

O kad tau čia stogas važiuoja ir nežinai, verkt ar nusišaut, nieko negali nei planuot, nei atitrūkt jau kiek laiko, ir kad tau pačiai tuoj globos/slaugos/reabilitacijos/durnyno reikės, tai čia niekam neįdomu
Papildyta:
Tarp kitko, apie sauskelnes. Kauno Akropolio Hipery radau Abri su akcija - galvoju, ogi pamėginkim. Ir papirkau iškart poką.
Tai manau, kad su jomis palyginus, ir Seni, ir Tena gali slėptis. Tų dviejų skirtumo taip ir neperpratau, bet Abri man pasirodė geresnės ir už tas, ir už anas, geriau sugeria, pro šoną nepraleidžia.

Na, vieniems ramu, kitiems gal ir nelabai... Čia jau nuo žmogaus sąžinės priklauso ir įvairių aplinkybių.

Mano vyriausias brolis - jau senokai "užjūrių" pilietis, tikrai neketina grįžti Lietuvon ir pradėti rūpintis mamos karšinimu. Juo labiau, kad yra kam rūpintis. Negalėčiau priekaištauti, nes jis kitaip rūpinasi. Paskutinįsyk grįžęs nupirko šaldytuvą, nes senasis buvo vos gyvas, visa stambi buitinė technika iš jo kišenės, nes čia mes niekaip nepritaupom tokiem pirkiniam; kai kas nors grįžinėja į Lietuvą, visada parveža kokių nors "lauknešėlių", pvz., šildančių paklodžių, drėgnų higieninių servetėlių, tepalų/želių nuo skausmų/uždegimų ir bla bla bla... Atrodo, smulkmenos, bet pas mus jos "kosminėm kainom". Taigi, padeda pagal savo išgales, ir esu jam dėkinga.
Ir anūkės, t.p. "užjūrio" pilietės pradžiugina močiutę kokiais nors komforto dalykėliais. Net supavydėjau (juokauju), kad močiutė, vedama į Bažnyčią, kvepinasi Burberry.

Žinoma, skaudu, kai tie, kas "užjūry" niekaip neprisideda prie artimųjų gerovės.

Taip, sutinku su pasisakymu visu 100-tu procentų. Jiems taip ramu, jie ramiai miega, paskambina per kelias savaitę kartą mamai, o kai pareiški priekaištą, naglom akim pareiškia, kad niekuo negali padėti. Tada jau aš naglai juokiuosi ir sakau-mieloji, man tikrai niekuo nereikia padėti; reikia padėti mamai, o man nereikia-aš puikiai su savo gyvenimu susitvarkau pati ir tavo rūpesčius dar sugebu ant savo kupros vilkti.
Galvoju, kad čia tokie žmonės, kurie pripratę tik imti, o duoti nemoka.
Ojetau, jau nuosjaudos man kyla į viršų. Reikia nustot rašyti...



Papildyta:

Taip, yra ir kitokių - normalių santykių, geru.žmonių. Gal net daugiau tų gerujų pavyzdžių. Ir tai yra labai labai gražu!

Žinot, man rodos "atsipirkti" nuo tėvų karšinimo yra paprasčiausias dalykas.
Atseit - duodu pinigų, ko dar nori? Paremiu finansais, ir jo(s) sąžinė rami.

Man kartais dvasiškai būna sunku - tiesiog trūksta palaikymo - moralinio, dvasinio.
Žmonės ir baisiausias negandas ir bankrotus išgyvena ir įveikia ir būtent dėl to, jog ūpo ir vilties nepraranda. Tai man rodos panaši situacija ir su karšinimu.

Bepigu sakyt - tu arčiau globojamo žmogaus, aš toli gyvenu. Bet juk galima ištaikyt progą ir bent kartą į mėnesį-du atvažiuot, bent pakalbėt su motina/tėvu?
Mano galva, globojamiems labiausiai ir trūksta to socialinio gyvenimo - bendravimo, ypač jei iš namų vargiai beišeina.

Agrefa, taip ir yra - yra introvertai ir ekstravertai, žmonės jautrūs kitų skausmui ir gyvenantys savo malonumui.

Bet tiesiog reikia su tuo susitaikyt. Aš po keliolikos bandymų apeliuoti į kito mamos vaiko sąžinę, jau numojau ranka ir tiesiog gyvenu toliau. Nes taip paprasčiau. Nes suaugusio žmogaus charakterio ir pasaulėžiūros nebepakeisi ir taip ramiau pačiai - jog aš stengiausi daryt ką galiu.

Šiaip iš Jūsų daugiau kažkaip jėgų semiuos, nei kad iš giminių
Pasiskaitai, kad kiti tvarkosi, ir supranti - jog ir pati gali taip pat.

Man atrodo, kad tas pats liečia ir globojančius. Mano galva, būtų labai gera pagalba, jei kažkas ateitų ir tave paleistų na kad ir savaitgaliui prie ežero su visa šeima arba kad ir į kiną/teatrą nueit arba stačiai pasivaikščiot be to krūpčiojimo - o gal jau atsibudo? O gal laikas jogurtą valgyt? O gal jau reikia ant kitos pusės verst? Kad ir tu galėtum nors kartą per savaitę pailsėti ir tau būtų ramu. Ne tai, kad ten svetimą bobą pasamdžius. Aišku, kartais ir svetima boba nebloga išeitis, bet jei yra savų... O jei dar patys pasisiūlytų...

Gerai, kai yra šeima, keli žmonės, tai vis kažkaip - vienas pabūna, kitas. Nors ir tai sunku, nes niekada niekur negali išeiti visa šeima kartu. Bet jeigu vienas globojantysis ir vienas globojamasis, tai tam, kuris globoja, irgi gali kuo laisviausiai stogas nuvažiuoti, mano galva.

Man irgi atrodo, kad SM gera pagalba. Aišku, ji sugalvota mamytėms, bet čia gi labai panašu. Tik sunkiau. Nes su vaikais lengvėja, su vaikais mes einam į ateitį, į gyvenimą, į didelius planus, mes mokomės, mes svarankiškėjam, mes visko išmokstam, o čia kur mes einam?




Negali sakyt, kad čia neišmokstam.
Išmokstam ramiai žiūrėt į mirtį ir nekrūpčiot nuo to, kad kažkas mirs. Kažkaip pradedi tai priimt kaip natūralų dalyką, yra ruduo, yra žiema, žmogui irgi. Iš pradžių ruduo su grybais ir bobų vasara, o paskui šūdinas su vėlinėm. Ir žmogui irgi.

Išmokstam keisti pampersus, paklotus, virti trintą maistą, sužinom apie kremus nuo pragulų, galima išmokti leisti vaistus, kitaip bendrauti. Nežinojom, kad taip mokam, ogi mokam! Nežinia, kada pravers gyvenime (tfū tfū tfū, geriau nereikia, bet geriau mokėt, negu nemokėt).

Išmokstam pasidžiaugti 5 minutėm, nes kartais tik jas ir turim. Kažkaip anksčiau būdavo - geri ryte arbatą, už lango saulė šviečia, o aš galvoju - tai ten tas, tai anas, batai netinka prie rankinuko, spalva ta, bet forma ne ta, ką žmonės pagalvos; reikia užsirašyt pas kirpėją, o gal dar nereikia, kaip apsispręst, božemoi, kaip sunku apsispęst, užsirašysiu - nukirps, betgi gal augint, o gal neaugint; sporto klubo abonementas baigiasi, reikia eit sportuot, bet man nesinori, man, žynocie, depresija, gal vitaminų trūksta, kilogramą priaugau, kaip reiks į gatvę išeit.
Dabar daugelis dalykų pasidaro px. Ne, aišku, kad svarbu tas sporto klubas, tas kirpėjas, jis nuotaiką pakelia, bet aš matau, kurioje jis vietoje pagal svarbą - ir visai ne pirmoj. Pirmoj kiti dalykai. Taigi dabar geri arbatą - ir negalvoji išvis nieko. Išsijungi. Užtat pailsi nors kažkiek.

Išmokstam neskiedaliot ir netriedaliot, skirti svarbius darbus, reikalus, mintis nuo nesvarbių.

Kažkaip toks vaizdas, kad kai sunku, tada žmogus atsisuki į save ir pamatai, koks tu iš tikro, kas tau iš tikro patinka, ko tu iš tikro sieki, nori, kaip ką vertini. Tu kažkaip esi priverstas sustoti. Kadangi tas, kurį slaugai, nebepaeina. Arba eina lėtai. O tu esi kartu. Tu jį lydi ten, kur jis eina. Nors ir nenorim, kad TEN eitų, bet eina ir viskas, ir tu supranti, kad prieš vėją nepapūsi. O iki šiol apie tai išvis negalvojom arba tai atrodė kitaip... Jei net ir neatrodė, jei teoriškai tai suvokei, tai dabar jau suvoki taip, kad aiškiau išvis nebūna. Ir kas gali žinoti, kur gyvenime tas mūsų suvokimas pravers. Juk jį mums duoda dėl kažko...

Turi tas ruduo savo paskirtį. Nors ir nebaisiai jis malonus, turiu pasakyt, nebaisiai.......

Pasirašau po kiekvienu žodžiu. Labiausiai trūksta žmogaus, kuris retsykiais galėtų išleisti pusdieniui, kad būtų galima palikti ramia galva ir širdim. Deja.
Kartais klausau draugių dejonių dėl šūdniekių, kaip atvažiavusi mama aiškina, kur sodinti gėles ar medį, kaip mama nori pasivaikščioti po parduotuves ir tt. Kartais pati susipranta ir sako: na, čia tie mano rūpesčiai palyginus su tavo tai niekai. Nes dažnai ryte ateinu į ligonio kambarį ir pirmoj eilėj žiūriu, ar dar gyva, ar kvėpuoja :oh Ir dar sunku, kai nėra su kuo pasišnekėti, išsišnekėti tiesiog nesitikint jokios pagalbos. Sykį pasakoju vienai mamos kvailiojimus, o jinai juokiasi. Aišku, ne kiekvienas, su tuo nesusidūręs, gali tai suprasti. Nu bet kartais tiesiog kalbi telefonu ir pagalvoji: žinai ką, man tavęs jau gana. Va taip ir atsipurto draugės, giminės. Lieka kokia viena, su kuria gali pasikalbėti. O kiti visi skambučiai ar pokalbiai susitikus- iš reikalo. Nes giminės, nes vyro giminės, suprask- taip reikia, pasisveikinti, paklausti kaip sekasi, kaip vaikų mokslai. Užsuki gatvėj už kampo ir užmiršti, kad kalbėjais Bet taip yra.

Man atrodo, kad sunkiu metu ar belekokių nelaimių atveju labai daug visokių pažįstamų atsisijoja... Gal tai ir pliusas, iš tikro tai.

Kartais patys atsisijoja, kartais žmogus atitolsta nuo kitų.
Man pvz. nesmagu susitikus bendraut su dauguma bendraklasių Merginos kalba apie savo problemas su vaikais - apipaišytos sienos, aptaškyti maistu rūbai, sysu ne ten padaryta, hiperaktyvumas, ar apie vyro netikšumą, ar kad per atostogas Turkijoje ne viskas buvo įskaičiuota ar viešbutis vos 3 žvaigždutės.
O aš tokiom minutėm galvoju - o kad man tavo problemas
išvažiuot kur nors bend keliom valandom - po senamiestį pavaikščiot, saule pasidžiaugt, komediją kine pažiūrėt ar juolab kokiam SPA dupcę pamirkyt... gal kada ir rasiu progą

ir šiaip, nei turiu ką pasakyt (vaikų nėr), nei norėčiau apie savo bėdas pasakot - o kam žmogų liūdinti?
Man savaime noris mažiau bendravimo su kitais. Žiū, po kelių metų visai atskalūne tapsių