Tėvų karšinimas (11)

Ne, visai nebaisios, jeigu jam pačiam patiko Pvz. jis matė, kaip atėjo kaimynė su kūdikiu, nors ji gimdyt turėjo dar po mėnesio, tai kas čia baisaus. Arba matė, kaip jis pats kažkur eina. Tai čia malonumas vienas. Tiek, kad to nebuvo.

Nu bet jei sūnų užmušė, tada nafig Čia gi vien nuo tos žinios išdurnėt gali, koks čia gydymas
Irgi nieko neduočiau

Ačiū visoms už pasisakymus. Jūs visos esat tikros draugės !
Panašu, kad nutrauksiu mamai vaistus arba sumažinsiu iš 10 mg į 5 mg dozę.
Mane ramina tik tai, kad mama suvokia, jog tai nei tai sapnas, nei tai vaidenimasis. Ji tai suvokia iš karto, kai tik užsidega naktį šviesą-kad tai netiesa, kad taip nėra. Bet vis tiek-tai vargina ir nežinau, prie ko tai gali privesti.
Mamai dar nėra pažengusi liga labai toli-jai vidutinė stadija, dar vis gyvena viena ir tą savo kasdieninį ratą susitvarko, valgyt išsiverda.

O jūsų ligoniai nevartoja Lorafeno? Nes dažnai būna, kad ilgiau pavartojus, atsiranda priklausomybė ir haliucinacijos. O tą Lorafeną vartoja turbūt kas antras senolis.

O kaip aplamai tos demencijos fazės skaitosi? Ai, bendrai čia mes apie Alzhaimerio fazes kalbam? Nes mano seneliui sakė, kad tipo vidutinė demencija. O ji pasireiškia tokiais debesiukais - užėjo debesiukas, žmogus nieko nebeatpažįsta, jo namai ten, kur vaikystėj gyveno. Arba paguldo į ligoninę - stresas, debesiukas, susikalbėt sunku. Ateina vedėja su palatos gydytoja pažiūrėt - debesiukas praėjo, ligonis su akiniais skaito Kauno dieną ir protingai šneka, jam pasakai - demencija, jis išdėsto, kas tai yr ir nuo kokio žodžio lotyniško kilę.

Gaila tik, kad tie debesiukai vis dažnesni ir dažnesni Šiandien visa diena, tarkim - vienas didelis bjaurus debesys

Pridursiu: reikia atsižvelgti ir į fizinius duomenis. Vienas tokios pačios dozės poveikis 50 kg močiutei ir 90 kg diedukui visiškai skirtingas. Ypač pavojinga dozes didinti smulkaus sudėjimo žmonėms.

Mano mamą poliklinikos kardiologas buvo davaręs iki visiško pakrikimo, kaitaliodamas vaistus ir didindamas dozę. Kai papuolėm pas tikrai nusipelniusį profesorių, vaistų dozės ir "asortimentas" sumažėjo iki minimumo, po poros savaičių vienų vaistų dozę sumažino dar perpus. Gal porą metų vartoja tuos pačius vaistus, tomis pačiomis dozėmis ir jaučiasi gerai. Čia dėl širdies veiklos. Kiti "rodikliai" palaipsniui prastėja. Bet čia jau neišgydomi senatviniai procesai.

Nežiūrėkit, kad kūdikiams, bet labai geri: http://mobile.pigu.l...amp;mid=9829672
Labai didelio sugeriamumo, nes suaugusiam žmogui pasišlapinus sugeria moment ir labai tvirtai prilimpa prie čiužinio (4 gan platūs lipukai). Kei žmogus labai muistosi lovoje, tai greičiau atplyš paklotas nuo lipukų, nei atlips. Labai gera kokybė ir dydis nemažas..tie visi Tena, Seni paklotai į lovas, tai labai mizerni po to atrodo

Laba diena,

Ne, mamai išrašytas Dopenezil Actavis, 10 mg dozė.


mamos diagnozė-Alzheimeris; vidutini sunkumo demencija.
Mama skaito laikraščius, sprendžia kryžiažodžius, dar vis gyvena viena, kas dieną sau išsiverda valgyti, su paštininkės pagalba susimoka mokesčius. Bet labai neturi atminties, to paties dažnai klausia, nepažįsta prieš kažkurį laiką matytų žmonių (tuos, kuriuos periodiškai mato-pažįsta), kažkur perdeda arba padeda daiktus ir kaltina mane, kad aš sau pasiėmau. va tokie dalykai vyksta.
Dėl naktį matomų vaizdinių/haliucinacijų/sapnų-supranta, kad tai nėra tikrovė, supranta, kad tai nuo vaistų.


Tai va va, o mano mama net 50-ties nesveria Tad jai, matomai, per didelė yra 10 mg.vaistų dozė.

Va, atsiminiau as ta pirma mamos vaista. Irgi Dopenezilis. Tai jai nuo 5 mg siaubas daresi, haliucinacijos ir baimes. Ka jau apie 10 mg sneket. Ir svere mano mama apie 70 kg.
O gydytojam kas, skiria kiekvienas specialistas savos srities medikamentus, apie pasalinius poveikius negalvoja.

Jusu mama tai pagal jusu aprasyma visai dar gerai socializuojasi. Matomai ta ivairiu laipsniu demencija dar grynai nuo gydytoju priklauso. Kai mano mama nemokedavo mokesciu ir net neeidavo i parduotuve valgyt pirkt ( jau nekalbu apie gaminima, issivirdavo tik arbatos) - tai tuo laiku jai buvo tik diagnozuota lengvos formos demencija.

Paskiria dozę - ligoniui ne kas... Skiria didesnę dozę, nes negelbėja - ligoniui prastai... Paskiria dar didesnę - ligonis "užsilenkia"... Išvada: vaistai "nepadėjo"...
O iš tikrųjų ligonis "užsilenkė" nuo pašalinių reakcijų, sąlygotų perdozavimo.
Niekam gi "neateina į galvą", kad dozę reikėjo sumažinti.

Manau, gyvenant vienai, liga greičia vystosi. Kaip ne kaip, žmogus - socialinis gyvūnas ir jam svarbu palaikyt artimus dvasinius santykius su kuo jors.
Jei neturit galimybės paimt mamą pas save, siūlau "kankint" ją kasdieniais skambučiais ir pokalbiais kad ir apie nieką ar buitį.
Suprantat, jei mama suvpkia, jog jai būną haliucinacijos, gali prieit prie to, kad bijos su laiku miegot eit. Ir tas dar labiau per psichiką duos.

Oho... Kai mano senelis taip buvo, aš maniau, kad jam demencijos nėra išvis... Tik daiktų neieškodavo, nes jam pofig visi daiktai buvo visada Ir valgyt nevirdavo, nes valgyt jam irgi pofig visą gyvenimą

Kita vertus, gal ta diagnozė ir gerai, juk žmogui nuo jos nei blogiau, nei geriau. Kuo baisesnė diagnozė, tuo rimčiau daktarai žiūri...

Pas mus tai priešingai... Žmogus nuo gegužio guli ant lovos, neapsiverčia nuo šono ant šono, prie geriausio prašvitimo sugeba tik pasakyt, kad nori gert arba kad nebenori valgyt, o demencija pas mus irgi vidutinė ir dar plius nepatikslinta. Kodėl? Nes žinokitės, psichiatras atostogavo, kai jis ligoninėj gulėjo Be to, ligoninė atliko ne visus kraujo tyrimus. Kodėl? Ot patys nežino. Galit patys pasidaryt tyrimus, parašysim tikslią diagnozę, plius siunčiam psichiatro konsultacijai. Bartelis - 10, ir tai pritempus. Sakau, tai kur mes pasidarysim tyrimus, jei jo poliklinika - rajone, o mes jį imam į miestą, nes nebegali jis vienas būti? Atsiveškit sesutę. Rajone sako - neišprotėkit, pas mus viena sesutė ant viso rajono, kikie čia vežiojimai, neturim kada. Plius, koks psichiatras, kur mes gausim psichiatrą. Tai ką, man jį vėl vežt? Kažkur? Pas psichiatrą??? Nevešiu!!! Kiek čia gali tąsyt pirmyn atgal!!! Jam tąsymas yra baisinga trauma, o čia matai susigalvojo, atrodo, kad katiną kokį pas veterinorių!!! Jam blogėja nuo visokių važinėjimų! O aš slaugyt turiu, reiškia, daryt kaip sergančiajam geriau, o ne kaip blogiau!!! Patys tegul važiuoja pas psichiatrą ir ten pasilieka!!!

Būtų pas musų daktaras, kaip pas Arnezos mamą - nebūtų bėdos


Aš rimtai girdėjau, kaip babytę vos atkočiojo po neurologų priskirtų vaistų Jiems gi dzin, kad žmogus yra senas, tai yra, ir vaistus kitaip priima...

Tai va va. Mamai tikrai tie vaizdiniai nuo vaistų bus .

Mama visą gyvenimą dirbo protinį darbą, buvo labai apsiskaičiusi, gal tai ir dabar turi teigiamos įtakos. Namuose tą savo buitinį ratą ji dar tikrai puikiai apsieina, bet visi, kas su ja susidūrė, pamatė, kad kartaus nusikalba, neatsimena, nepažįsta.
Ir dar - ji visad buvo namisėda, iš namų retai kur eidavo, tad gal irgi dėl to orientacija namuise dar kol kas yra apynormalė.


Tikrai taip...



Irgi pritariu. Aš jai per dieną skambinu kokius 4-6 kartus. Pasiimti pas save absol neturiu sąlygų.


žinokit, ir aš vis imu siuntimus ir vežu į Vilnių. Ten rajobe prapultis.
Ir dar-ji namuose savuose yra stipresnė. Pats mažiausias išvykimas iš namų jai sukelia didelį stresą, ji tampa ligonių ligoniu. Kai atvažiuoja į Vilnių, būna kaip kosmose, nesurezga pasakyt, kokia diena ir absol nieko nesusigaudo. Jeigu tektų ją kur į ligoninę paguldyt, tą pačią minutę būtų visiška silpnaprotystė .