Tėvų karšinimas (11)

O ką daryti, jei esi viena? Ir nervai byra, ir sveikata byra?

O pasamdyti slaugę ateinančią , nors kelioms valandoms , dienai ? Suprantu, kad gali riboti finansai, bet temti vienam tokį krūvį , nežmoniškai sunku .

Jo , tai gal pasakysit kokiose temose ?
Siaip, nemeluosiu, tikrai gyvenime pykstu ant savo brolio ir jo zmonos. Zinot kodel? todel, kad turejau pakeisti gyvenima 180 laipsniu, isremontuot ir persikraustyt i mamos buta savom jegom, o tas butas priklauso man mano broliui ir mamai. Tokia nekilnojamo turto makalyne ivyko po tevo mirties, brolis pasinaudojes situacija ''ilindo'' i mamos turta ir laikosi savo dalies. Mes dabar gyvenam 5- am aukste, mama gal ir isvesciau i lauka, bet jei nulips zemyn, aukstyn nebeuzlipa, nes kojos nelaiko ir sirdis durniuoja. O kazkada broliui siuliaupirkti nama(aisku su jo dalim oficialiai), ten nors mama i kiema butu lengviau isvest, o jis nenorejho, jam ir taip viskas gerai. p. s. Savo gyvenama plota turiu, isremontuotas geras butas, labai pasiilgstu (cia kalbu, kad kiti klausimai neissirutuliotu).
Mano finansines galimybes normalios, uztenka ir slaugei, bet kai buvau atostogu , buvom pasamde slauge, faina moteris, bet jau daugiau su mama sake nebus, uz vaiku prieziura tiek pat moka, nors niekas neprasivardziuoja ir nekoneveikia . Is kitos puses (as tik sau mastau), kodel as viena tureciau moketi slaugei uz mamos prieziura? Mes juk du vaikai. Dar vienas dalykas: nei vienas svetimas zmogus(slauge) nezinos pagal praktika psichiniu ir kardiologiniu ligu derinio. Kartais su vaistais tenka laviruoti taip, kad buna gyvybes - mirties klausimas.
Jolantoska, as sioje temoje senai, Jus taip pat sioje temoje atsimenu, nelyginkit savo ir mano situacijos, nes tikrai labai daug kas skiriasi. Kad ir ta pati ligoniu demencija.
Jei mane daznai prisimenat, tai turetumet atsiminti, jog rasiau, kai pati susirgsiu (jei susirgsiu), mama atiduosiu i seneliu namus. Nes niebus kam rupintis daugiau.
Papildyta:

Pamirsot parasyti, kad yra slaugos namai.

Mergyčės, iš kur tos sielos stiprybės imt, kad nei dievu tikiu, nei šviesiu rytojum?

Žmuoga, užjaučiu tave dėl tokios ligonės. Tu pat,i turbūt, labai jauna. Kaip bebūtų sunku mamai, nepamoršk, kadd tu pati negelžinė. Nebus geriau, jei pati susirgsi nuo nuolatinės įtampos. Ar domėjaisi, kaip sukasi tavo likimo žmonės? Juk yra išsėtinės sklerozės draugija?

aišku abuojumo visais laikais buvo,
bet dabar, kai vertybių sąvokos baigia sunykti,
jau nestebina joks elgesys
tik vieni piktinasi garsiai, o kiti nuleidžia negirdomis
kažkaip pareigos jausmą išstūmė beribės teisės

Svajonių variantas, bet mama nenori. Bijau, kad tikrai neįsileis. Šiaip tai mano mama gyvena savarankiškai. Tai reiškia, kad kiekvienas savaitgalis pas mamą, apie 150 km pirmyn ir sekmadienį atgal. Pasamdyti gal net pigiau negu važinėti, nekalbant apie fizinį ir psichinį nuovargį, bet yra kaip yra ir jokiems pokyčiams mama nenusiteikus.

Viskas tvarkoj , tai tiesiog buvo mano pastebėjimas Ir situacijos, žinoma, kad nelygintinos.
Tiesiog aš su savo ligoniu pavargstu, nors pas mus tik uogos , o apie jūsų nuovargį aš iš viso tyliu .
Slaugos namai yra, bet ar užteks ryžto į juos atiduoti. Man atrodė, kad va aš tai tikrai galėsiu. Nė velnio. Kirba viduj.

Kiek is aprasytu situaciju prisimenu, nei vienas ligonis nenori svetimo zmogaus savo namuose. Jiems atrodo, kad jie sveiki ir gali savimi patys pasirupinti ir jokios prieziuros jiems nereikia . Pvz mano mama net gyventi pirma pas mane nenorejo, tiesiog supakavau ir atsiveziau, nes vos gaisro viena gyvendama nesukele...
Mano drauges mama demencija serga. Tik ligone jau 85 metu. Gyvena irgi viena, jokiems pokyciams nepasiduoda, tiesiog iaugus i savo namus, pas dukra gyventi neeina. Tai drauge jau irgi nuo koju nusivarius, is ryto bega, per pietu pertrauka bega ir vakare po darbo vaziuoja.
As pas mama (kai viena gyveno) irgi tris kartus vazinedavau . Nuovargis neapsakomas, dar kai nevaziuoji tai galvoj visokios mintys sukasi, kad ko netinkamo nepadarytu. Nes telefonu kartais net nebemokedavo atsiliept. Kas sito neisgyvena, turbut niekada nesupras ka tai reiskia.
Belieka tik stiprybes palinketi .

Tai va taip ir yra, kaip suprantu, nieko naujo, kas jau tą patyrė - svetimo į namus nenori, pas mane nenori, gyvena per pusę Lietuvos - nei nubėgsi, nei nulėksi, kai reikia, o tai raktai dingo, tai vaistai dingo, tai nebeprisimena, kaip telefonu atsiliepti, kaip pasikrauti, gerai, kad nors Teo telefonu atsiliepia, tai maistas šaldytuve per savaitę pasmirdo, tai kažkas baladojasi naktį, jei mesčiau darbą ir kraustyčiaus pas mamą - gal ir tiktų, bet iš ko gyventi?

Tokiu atveju siulyciau nebeziureti ko nori-nenori mama. Geryn tikrai nebus, jus pati matot situacija, jus turit spresti kaip padaryti geriau ivertinant susidariusia situacija.
Pas mus viskas tas pats budavo ir su dingusiais raktais ir su daiktais, pati paslepia kad niekas nepavogtu ir sako, kad dingo .

Sveikos. Gal galėtumėt patart kur ieškoti kokios moters galinčios ateiti dieną pas ligonę. Mama vis silpnėja, tėvukui per sunku vienam, mes neprivažinėsim, o ir darbas. Veiksmas Kėdainiuose, gal SM kokia tema yra kur galima atrast kokią moterytę.

Iš Dangaus
Mamos laiškas dukrai

Miela dukra, būk kantri, kai aš pasensiu. Ir pasistenk suprasti, kaip aš jausiuosi. Jeigu mums kalbantis aš 1000 kartų pasakysiu tą patį, tai nepertrauk manęs ir nesakyk, kad tą jau girdėjai. Tu tiesiog paklausyk... Ir pasistenk prisiminti, kad kai tu buvai maža, aš tau 1000 kartų skaičiau tavo mėgstamiausią pasaką iki kol tu užmigdavai.

Kai nebegalėsiu nusimaudyti pati ir spyriosiuos, jei norėsi man padėti, nepyk ir negėdink manęs. Prisimink, kaip aš laksčiau paskui tave kiekvieną vakarą, norėdama tave nuprausti.

Jeigu nemokėsiu naudotis moderniomis technologijomis, tai tiesiog duok man daugiau laiko, pamokyk mane dar kartą. Juk aš kantriai tave mokiau nulaikyti šaukštą, apsirengti, vaikščioti ir kalbėti... Ir tau irgi nevisad sekėsi.

Ir jeigu man sunkiai seksis eiti, tai duok man ranką, taip, kaip aš tau duodavau savąją, kai tu dar nemokėjai vaikščioti.

Būk kantri, kai aš pasensiu, nekelk balso, nepyk. Žinok, kad aš pavargau ir dabar man svarbiausia tiesiog dar šiek tiek pabūti su tavimi. Kai aš pasensiu, tu neliūdėk, tiesiog pabūk šalia ir žinok, kad mano gyvenimas baigiasi kupinas meilės. Kai aš pasensiu, kartu prisiminkime visas mielas akimirkas, juk tai didelė dovana, kurią mums suteikė gyvenimas.

Ir kai ateis ta diena... Tai tu žinok, kad aš tave visada mylėsiu, visada palaikysiu ir visada tau šypsosiuosi...