QUOTE(Arneza @ 2016 07 22, 12:12)
Man irgi taip atrodo, kad dabar tikrai daugiau niekas neduos. Bet kol kas dar ir nereikia to kito žmogaus, kol ji pati susitvarko. Ji pati suvokia, kad atmintis silpsta ir atgal nesugrįš, bet atsisako bet kokios pašalinio žmogaus pagalbos-nori, kol dar sugeba, pati tvarkytis. Tad aš per daug ir nebruku kito žmogaus ir tegul šiai dienai būna taip, kaip yra.
Tik tiek, kad situacija gali greitai pasikeist į tą blogąją pusę.
Didelis ačiū visoms, kad atsiliepėt ir diskutavot .
Tik tiek, kad situacija gali greitai pasikeist į tą blogąją pusę.
Didelis ačiū visoms, kad atsiliepėt ir diskutavot .
Jei ji pati suvokia, kad atmintis silpsta ir atsisako pasalinio zmogaus - dar nera taip baisiai ir dar ne taip bus baisu artimiausiu metu .
Baisi tai liga. Mano mama pati pries gal 10 metu pastebejo, kad jai su atmintim blogai. Pati ejo pas neurologus, dare jai ir tomografus ir tuos testus, tipo viskas pagal amziu ir viskas normos ribose. Nors man tai tikrai atrode, kad ne pagal amziu. Viskas vyko palaipsniui, pradejo neeit i parduotuve maisto nusipirkt, atrasdavo kruva priezsasciu pvz neeit ta diena pas gydytoja, jei budavo paskirta. Vaistus pamirsdavo isgert, tai budavo sudelioju i dezutes su popiereliais ir skambinu tam tikra valanda. Jau veliau reikdavo vaziuoti kelis kart per diena, nes arba telefonu neatsiliepdavo arba vaistus ne pagal tuos popierelius isgerdavo arba isvis nevalgydavo, nors maisto mano atvezto saldytuve visada budavo. O paskui manes pradejo nebepazint, atvaziuoju, kartais atpazista, kartais ne. Svetimo zmogaus tai ani jai nereikejo, net drauges ja vargindavo, jei buciau nusamdzius tada, tai tikrai isvytu ir nervintusi baisiausiai. O kai viena kart atvaziavusi radau virduli ant dujines tuscia bedeganti ir pilna virtuve dumu - tai tada jau viska emiau i savo rankas, emiau ir veziausi pas save , nors ir spardesi kad nenori, kad sugeba viena gyvent .