Taip, tikrai viskas atrodo labai sudėtinga. Bet, reikia pradėti veikti ir viskas kažkaip susidėlioja. Man buvo sudėtingiausia ir ilgiausiai truko medicininė reikalo pusė. Vizitai pas gydytojus, pažymos, pagalbos poreikio nustatymas, reikalų tvarkymas NDNT. Paskui tiesiog kontaktavau su senelių namų direktorėm. Kuri turėjo vietos, ta priėmė. Mano atveju už pinigus, taigi, dokumentus susitvarkė jie patys. O po pusės metų, kai atsirado laisva nemokama vieta, tai mama jau buvo pas juos deklaruota ir vėlgi, dokumentus jie tvarkėsi patys, man tik pasirašyt reikėjo.
Kitu atveju, kai pačiam žmogui tuos dokumentus tvarkyti reikia, vėlgi, nėra taip jau labai sudėtinga. Svarbiausia kontaktuoti su slaugomojo gyvenamosios vietos socialine darbuotoja. Ji viską paaiškina, nusiunčia kur reikia. Aišku, reikia turėti svarią priežastį kodėl negali rūpintis namiškiai. Tačiau daug priklauso ir nuo ligonio būklės. Jei ji tikrai sunki, tai socialiniai darbuotojai pritaria, kad įstaigoje žmogumi bus profesionaliau pasirūpinta ir nenukentės šeimos narių gyvenimo kokybė. Ir galiu atsakingai pasakyti, kad tikrai taip. Mano mamai sunki demensija. Namie ji negėrė vaistų, valgė jai visiškai netinkamą maistą (nes skanu), blūdinėjo po apylinkes, pasiklysdavo (užrakinti juk žmogaus negalima) ir keikė, keikė, keikė mane, nes tik aš buvau atsakinga už visas jai nutinkančias blogybes. Senelių namuose ji jau beveik du metai. Prašviesėjo protas, susitvarkė cukraus ir kraujospūdžio rodikliai, nes ... ten tvarkingai geria vaistus, tinkamai maitinasi, mankštinasi, kas savaitę vizituoja psichiatras (jei prie vienų vaistų pripranta, tuoj pat pakeičia kitais ir viskas gerai). O ar aš turėčiau galimybę ją kas savaitę parodyti psichiatrui?
Šalutinis aspektas - atsigavau ir aš. Nuvažiuoju, žmoniškai pasikalbam, nekeikia, nes dabar dėl jos bėdų jau kalta ne aš... Juodas jumoras ... Bet tokia jau ta realybė.