
uzpraeita nakti sapnavau du idomius epizodus.
viena, buvau pas psichologa namuose, buvo vakaras ir jo zmona nuejo miegoti, mes likom, jis mane pradejo jaudinti, glostineti, liesti . buvo labai saldu, bet jauku ir gera. buvome iseje i kiema, ten stovejo jo kaimynas, kuris visada su manim sveikinasi, kai ateinu. tik paskui paziurejau i langus ir pagalvojau, kad jo zmona gali nemiegoti ir matyti ,ka mes darom

kita, prisimenu daug vandens. gal tai buvo jura, ar marios, buvo labai vejuota, bangos blaskesi, taskesi, krantas buvo isbetonuotas su nuolydziu. ejau ta kranto briauna, bangos krito besidauzydamos man per kojas, bijojau, kad manes nenunestu , neparblokstu, bet jos nusirisdavo per kojas, grizdavo i jura. atsimenu, kad sapne buvo labai sviesu, balti vandens purslai aplink, jura sviesiai melsva, dangus nors ir apsiniaukes pilksvas, bet irgi sviesus buvo, nejauciau ledinio vandens salcio, nors as tokia sviesia, gal balta vasarine trumpa suknute buvau apsirengus. ejau ejau tuo krantu, is kazkur isejau, nepamenu tiksliai nei vietos nei zmoniu, tik kad matyt savi buvo, taciau ju nesiilgejau isejus. Mane kazkas ateinancia pasitiko. kalbuosi su kazkokiu vyru, ir tik atsimenu, kad kazka ateidama buvau uzmirsusi pasiimti, bet pasakiau, jog jau atgal nebegrisiu, tiek to, nes juk toks oras, tokios bangos, sunkiai ejau.
del abieju sapnu turiu siokia tokia versija, bet butu idomu isgirsti kitokiu interpretaciju.