Joliuke, del tu " galimai piktybiska": esu jau sioje temoje rasiusi, kad esu buvus labai arti sios temos pagrindiniu heroju ...bet istorija pasikeite taip, kad net patys gydytojai tai pavadino " stebuklu". Jei trumpai- man buvo ribinio piktybiskumo cista kiausideje, tiskliau, kiausides jau nebebuvo, ja buvo "suvalgiusi" cista . Atsirades skystis, kraujotakos isvesejimas ir kiti tik gydytojams suprantami faktoriai bylojo, kad greicaiusiai ten jis....... Sudarem su gydytoju 3 operacijos scenarijus, ka salinam konkreciu atveju- abi kiausides, gimda, taukine ir t.t. Viska smulkiai... O tada... ( lyrinis nukryoimas- Tada mano draugai meldesi, as meldziausi, vaikai meldesi, isvakarese operacijos net Misias aukojo ... apie tai pasakiau gydytojui,, o gydytojas labai graziai atsake: "taip, musu, daktaru rankos, tik irankiai Dievo rankose..." . Tada buvo operacija, cista buvo greipfruto dydzio, kiauside teko salint neisvengiamai, issiunte extra tyrimui, tuo metu, kol dar vyko opercija. Ir atejo neigiamas atsakymas! Kai pabudau, net gydytojai tai pavadino stebuklu. Praeita savaite ( po 4 metu) susitikau su vienu is gydytoju , pirmi zodziai buvo: " kai pagalvoji, pro ka praejai ir viskas buvas gerai....!" , dar karta pagalvojau ant kiek viskas rimta buvo, jei net gydytojo tokie prisiminimai. Ir nerealiai geras jausmas, kai suprantu, kad as esu " stebuklo istorija ".
Siaip labai nemegstu sia tema kalbeti, rasau tik del to, kad galbut, tik galbuuut , ikvepsiu kazkam bent laseli vilties. Joliuke, kabinkis ir tu uz " geros pabaigos" , nes dauguma musu zino ir istoriju, kur atrodo zmogus isikalba sau liga, ne?