QUOTE(Maja Di @ 2015 05 08, 22:11)
Pasirodo lauko darželiai atsiranda ir Lietuvoje...
Labai vaizdžiai aprašyta
QUOTE(Lapkritinė aušra @ 2015 05 09, 11:53)
aš prieš kelis metus irgi intencyviai galvojau apie emigraciją, bet gerokai piečiau nei Norvegija.
Kas įtakojo neemigruoti?
QUOTE(Limcamca @ 2015 05 09, 12:08)
Taip, aš manau, dėl kelių buvusių pagrobimų, dabar tikrai lietuviams bus iš principo apribotos teisės vaikus matyti.
O, jums viskas normaliai atrodo? Tyrimas vyks 3-6 mėnesius, po kurio visai gali pasirodyti, kad vaikų paimti nereikėjo, smurto nėra? Ir, vaikus grąžins. 6 mėnesius gali ieškoti nusikaltimo sudėties, pas visai nekaltus žmonės. Ir, sakykim svarbiausia čia vaikas. O vaikas, ką? Ogi visai be priežasties net pusę metų gyvens atskirtas nuo tėvų, tikėtina, kad ir kiek bus psichologų apsuptas, vistiek patirs begalinį stresą, kuris gali atsiliepti ateityje. Nekalbant jau apie tai, kad gali net į mokyklą bijoti eiti. Ir, visa tai berniukams nekalbantiems norvegiškai. Normalu čia jums, viskas tvarkoje?
Dėl vaikų kalbos barjero, taip geriau būtų, jei būtų lietuviai globėjai, bet situacija yra tokia kokia yra.
Aš negaliu garantuoti, kad viskas vyksta tik taip, bet keli atvejai, kuriuos žinau asmeniškai, situacijas dėlioja būtent šitaip. Nėra taip, jog atliekamas vienas veiksmas, paskui kitas, po jo sekantis. Pradžia- signalas, jo patikslinimas ir jei yra tikimybė, jog signalas turi pagrindo, viskas vyksta lavinos principu- vienu metu atliekama daug veiksmų, kad kuo greičiau situacija išaiškėtų.
Kaip pakryps situacija, labai daug priklauso nuo tėvų pirminės reakcijos. Kodėl taip manau.
Savaitės senumo istorija, panašios ir senesnės, bet ši jau įvyko "mama grobk savo vaikus" akcijų metu.
Išleidžia šeima vaiką į mokyklą.
Likus trejetai valandų iki baigsis pamokos vaikui, su mama susisiekia mokytoja ir papasakoja, jog vaikas vakar mokykloje pasakojo, jog jį mama muša, todėl mokytoja nori su mama pasikalbėti. Mama tą pat akimirką, pasako kas atsitiko savo šefui ir išlekia į mokyklą. Eina tiesiai į administraciją aiškintis kas ir kaip. Jos paklausia, ar nieko tokio, jog su vaiku pasikalbės psichologas. Ji sutinka, o pati kalbasi su auklėtoja ir soc. darbuotoja. Tuo pat metu (mama vėliau tai sužinojo), buvo susisiekta su jos darbdaviu. Mama pasakoja, kad paskutiniu metu ji tikrai turi problemų, nebesusikalba kartais su vaiku, mušti nemuša, bet kai kantrybė išsenka, aprėkia tai gerokai. Ateina psichologė po pokalbio su vaiku, juokiasi ir pasveikina mamą, auginančią fantazuotoją, o gal būsimą rašytoją. Mamai visai nepatinka vaiko fantazijos būtent tokia, mušimo, linkme ir dar gerai būtų gauti konsultacijas kaip su tais išvedimais iš kantrybės ir rėkimais susitvarkyti. Psichologė rekomenduoja užsiėmimų kursą tėvams, bet po mėnesio. Mama sako- tai šitą mėnesį aš taip ir rėksiu, nes kitaip man nesigauna. Visi pasijuokia ir keliais skambučiais randa grupę, kuri už poros dienų priims mamą, o su vaiku papildomai padirbės mokykloje. Mama su vaiku važiuoja namo. Abu gaus pagalbą, tokią, kokios kiekvienam reikia.
Aišku, kaip galėjo pakrypti šita istorija, jei mama būtų sureagavusi kitaip, niekas nesužinos. Tačiau, mano galva, visai realu, jog jei mama būtų atidėjusi pokalbį mokykloje, galėjo būti kur kas liūdniau.
Mokykloje minusas dėl nereagavimo tuoj pat. Negalėjau, nes dirbau- joks ne pasiteisinimas. Čia ne LT, čia NO, darbdavys neturi tokios teisės, aišku gali bandyti neišleisti, tik paskui pats ir mokės už pvz patirtą stresą, o jis gali transformuotis į depresiją ir t.t. Visi darbdaviai tai žino, visai durnu būti reikia, kad taip rizikuoti, aišku na gali ir durnas pasitaikyti.
Mama po tokio skambučio gryžta namo, namo gryžta ir vaikas. Ištylės mama, ar pabandys pasiaiškinti pati kodėl vaikas sako netiesą? Kaip seksis išlikti ramiai tokio pokalbio metu? O jei nesiseks? Kaip vaiko galva sudėlios kas vyksta? Mama teisi? Pyksta, rėkia...jam baisu...? O gal mama iš tos baimės tikrai nesusivaldys, stumtels, suėmus už pečių papurtys?
Ką rytoj mokykloje papasakos vaikas? O jo tikrai paklaus.
Vaiko akimis situacija gali būti labai nepalanki mamai, tegul vaikas ir neteisus, bet vat jis taip jaučiasi tuo momentu, o ir pasakoja jau nebevisai fantaziją.
Ar rizikuos darbuotojai dar kartą išleisti vaiką namo, kad pasitikslinti, tai kaip ten yra su ta mama? Šitoje vietoje dar pridėkime lietuvių genialius raginimus.
Sutikit, kebli situacija tarnyboms, ne ką mažiau kebli ir mamai, ir vaikui.
Tarkim, vistik tarnybos nerizikuoja, po mokyklos vaikas namo negryžta, mamai pranešama kas įvyko. Mano galva, nesitęs tyrimas nei mėnesį, nei dvi savaites, gal viską išsiaiškins per pora dienų, o gal per dieną. Taip žala bus, tegul ir tos vienos dienos žala.
Tik, o ką daryti tarnyboms? Juk jie ne ekstrasensai, ne skaneriai, nei mamai, nei vaikui ant kaktos neatsiranda užrašas, joks indikatorius nemirksi, kad va taip pasižiūrėjo ir visa tiesa aiški jiems pasidaro.
Dar vienas toks keblus dalykas gaunasi NO. Vaikai, visai mažiukai, darželyje mokomi atpažinti smurtą. Visokį, tiek fizinį, tiek emocinį. Draugės 3 metų vaikas namuose dalinasi ko išmoko darželyje. Žodžiais jis nemoka to apibudinti, per mažas, užtai puikiai pademonstruoja kas yra smurtas jo maža galvele: mane pastumia, mamai delniuku suduoda per ranką- sako muša, skauda. Suraukia kaktą, garsiai liepia mums išeiti- sako rėkia, baisu. Jis nesunkiai ištaria slå, såre, rope, redd ir tais žodžiais apibudina tai, kas jam nemalonu ir tai jam yra smurtas.
Turi tėvai atsižvelgti į vaiko suvokimą kas yra smurtas, kaip jis tai supranta šiandien, čia ir dabar? Ar nereikia kreipti dėmesio? Tėvai juk turi savo suvokimą ir jų suvokimas teisingesnis?
Teko stebėti tokį vaizdą. Prie stalo visi šnekučiuojasi, sėdi ir keli vaikai. Kažkas kažką pajuokauja, visi kvatoja, vaikas kažką dar pasako. Mama su atviruku, juokdamasi tekšteli vaikui per kelius. Vaikas klausia- mama, kodėl tu mane muši? Mama- nu baik, visai aš tavęs nemušu ir dar kartą pliaukšteli tuo atviruku. Vaikas- muši. Mama juokiasi.
Kaip ir viskas gerai, na tikrai jokiu ten smurtu net nekvepia. Tik vaikui tuo momentu tai atrodo kitaip.
Va ir galima problema lygioje vietoja. Vaikas sako, o mama negirdi ką jis sako, nekreipia dėmesio ir nesvarbu, kad mama teisingiau supranta situaciją, reikia, kad vaikas tai suprastų. Kita vertus, na jei vaikui šiandien tai atrodo smurtas, na tai nemojuok tuo atviruku, juk tikrai nesunku. Aišku, čia tik mano nuomonė.