Norvegijos BV

Na, bet vaikai, kaip ir suaugę, būna skirtingi, kas tinka vienam, kitam gali visiškai netikti. Aišku, išskyrus bizūną tiesiogine prasme



Visiškai sutinku. Todėl man ir keista, kad šioje temoje kai kas deklaruoja, jog problemas šeimoje geriau supranta ir gali spręsti patys tėvai, nei jiems padėti bandantys speclistai.

Na, juk nesame visi vienodi. Vieni pedantai, kiti geriau jaučiasi apsikuitę. Iš esmės, kame problema? Jei dėl to niekas nekenčia ir nepatiria nepatogumų, valio. Gyvenkime, kaip patogu. Kita vertus, norime ar ne, gyvenime tenka atlikti tam tikras pareigas. Taip, kad tenka perlipti per tą malonumų ribą ir padaryti tai, kas reikia O kada, jei ne vaikystėje, reiktų to išmokti?

Jūsų citatos antra dalis prieštarauja jūsų citatos pirmai daliai. Būtent, vaikai yra skirtingi, ir neužtenka teorijos, kad juos tinkamai išauklėtum ar, kad tinkamai patartum

Labai gražiai skamba, kad vaikystėje galima to išmokti:) Man nuoširdžiai įdomu kaip tokį vaiką kaip aš buvo galima išmokyti būti pareigingesniu ir tvarkingesniu...Tikrai. Manau, kad reikėjo sizifiško darbo. Šiuo metu dar nežinau atsakymo, todėl lieku ties mintimi, kad kartais ir negalima. Aišku, yra visokių išmintingų būdų, bet vis tiek didelė dalis yra vaiko kažkokios savybės, kurias ne taip ir lengva pakeisti.
Aš nesu visiška bohemos gyventoja be pareigų ir netgi tvarkausi Ir bandau save disciplinuoti, bet suprantat kame esmė-tai, kas kitam žmogui yra savaime suprantama-kokia pareiga, taisyklė, tvarkymasis-man yra nuolatinis darbas su savimi Ir tos savybės, kaip suprantu, buvo jau nuo mažens. Juk kiekviena turinti vaikų, kuriuos jau užauginot galit pastebėti kai kuriuos bruožus, keliaujančius jau nuo visiškai mažiuko...

Bet, juk jūs išmokote. Vadinasi galima Kai kada perlipat per save, bet padarote tai kas reikalinga, nors visai nesinori. Tokia asmenybė. Ir nematau reikalo tokio žmogaus "laužyti". O ir kokia prasmė? Jei esate laiminga, save realizuojate ir dėl tam tikrų asmenybės bruožų nepatiriate nepatogumų, gyvenkit sau ir nekvaršinkit galvos, kad pvz. mano miegamasis tvarkingesnis, nei jūsų

Aplamai galvoju, kokia yra pvz BV specialistų atsakomybė? Tų pačių psichologų, logopedų, specialistų? Jeigu jie moko, auklėja tėvus kaip auklėti vaikus tai lyg ir turėtų prisiimti atsakomybę už savo duodamus patarimus. Ir, jei tie patarimai pasirodo buvo netinkami tam vaikui, tai šeimai, tai aplinkai, tai motinai, turėtų būti jų atsakomybė. Jeigu mama nesugebėjo įsisavinti jų teikiamos medžiagos, kokia yra jų kaltė? Kokia yra jų atsakomybė? O, gal jie nemokėjo tinkamai išaiškinti?

Kaip ir globėjų. Jei vaikas iš jų pabėga, globėjų niekas nekaltina. Kaltina aplinką, iš kurios vaikas atėjo. Finale, kaip ten bebūtų atrodo nekaltas niekas, kad ir ką bedarytum, klausytum ar neklausytum patarimų, ne duok Dieve, kas negerai: kalta mama/tėvai.

Taigi jie veikia savo kompetencijos ribose. Kai kurie specialistai net yra reglamentuoti, pvz. LT. Juk ne tetutė iš gatvės ateina ir gyvenimo tiesas dėstyti ima. Manau yra veiklos algoritmai, planai. Plius, juk veikia ne vienas žmogus, o komanda specialistų. Čia kaip gydytojų konsiliumas, kuomet sprendžiamas paciento tolimesnio gydymo planas ar diagnozės patikslinimas. Ką reiškia nemokėjo išaiškinti? O gal nesugebėjo suprasti? Juk visokių keistuolių pasitaiko. Tu jam sakai, kad mėlyna, o jis sako, kad raudona (daltonizmu neserga). Ir ką su tokiu? Juk vertėju pasirūpinama, šnekama žmogiška kalba. Ko dar reikia, kad suprastų? Tik smegenų galvoj

Nesusikalba tada, kai tėvai niekaip nesprendžia problomos nes "žino geriau, tai mano šeimos asmeninis reikalas...." arba tiesiog nesupranta ko iš jų norima pvz. dėl kalbos, tada, kaip taisyklė, pradeda slėptis, neatsako į skambučius, neatidaro durų, nebeina į kontaktą, su viltimi, jog "na neras kelis kartus ir atstos". Tai ne tik kad nepasiteisina, niekas neatstoja, bet kaip tik atvirkščiai, problema ne sprendžiama, o tik gilinama.


Tikriausiai todėl, jog žmonės profesijos mokosi x metų, o tėvystės nei profeinės, nei aukštosios nėra. Užtai yra daug specialybių, kurių pagalba, žiniomis gali tėvai pasinaudoti iškulus vienokiam ar kitokiam sunkumui.


* tai puiku, to ir siekama, pasikalbėti, aptarti, tam, kad suprastumėte vieni kitus. Jūs laisvai su mokytoja galite APTARTI, PASIDALINTI savo mintimis dėl pamokėlių.
Jus kviečia pokalbiui, o ne iškart mokyti daryti kitaip nei darote, tai ir mokytojai tas pats galioja.

**ne visai taip. Vaikas gali būti kokiu tik nori. Savo noru, ar tėvų, draugų įtakotas. Tačiau jei vaikas dėl to išskirtinumo patiria kožkokių nepatogumų, tarkim, klasėje, ar vertas išskirtinumas tų problemų?
Nekalbu apie kitoniškumą, kurio tiesiog niekas negali pasirinkti, jo pakeisti, pvz. liga, išvaizdos įpatumai, neįgalumas. Kalbu apie tokius, kurie visai nesunkiai gali būti pašalinami tam, kad vaikas nebepatirtų problemų.
Nežinau ar eina suprasti ką noriu pasakyti, tai rašau paklodę.
Vat tas dviejų dienų matpakas. Jūs pasirinkote tokią auklėjamą priemonę, siekiate, kad vaikas savo reikalais pasirūpintų pats.
Puiku:
jei priemonė pasiekia tikslą, vaikas vis rečiau nešasi dvigubą matpaką.
jei mokykloje atidaręs dėžutę, pamato dvigubą, kažkas pasako fuuui, vaikas sako "velnias ir vėl pamiršau" na ar panašiai. Vaikas auklėjasi nepatirdamas jokio nepatogumo.
Ar tikrai puiku:
jei tas matpakas vis dvigubas ir dvigubas.
jei vaikas, išgirdęs fuuu, norėtų skrdžiai žemės prasmegti, pradeda teisintis "ai, ne tą dėžutę pasiėmiau", pasiėmęs dėžutę bijo ją atidaryti, ar nulenda kur į kampą, kad pasitikrinti kas ten viduje.

Tėvai nori gero vaikui, nori jį kažko išmokyti, sugalvoja vienokias ar kitokias priemones. Tos priemonės gali visai gerai veikti namuose, bet už namų ribų, kada vaikas su tomis priemonėmis atsiduria tarp bendraamžių visokių situacijų gali būti. Gali veikti auklėjamai, o gali kelti problemas vaikui. To tėvai negali matyti, tas matoma mokytojai. Koks tikslas mokytojai siekti, kad visi vaikai būtų vienodi? Jos tikslas siekti, jog mokykloje vaikai nepatirtų problemų. O tėvai ar nesiekia to paties?

*** tai kad nevisai tokios pat. Vienos šeimos susigražina vaikus, vienos greičiau, kitos ne taip greitai, dar kitos turi bendravimo laiką, yra kas tas galimybes praranda. BV tikslas ne nubausti tėvus, o apsaugoti vaiką iki nutinkant kažkam labai negero, o ne jau po to. Taip, tai slidus reikalas, bet ar vaikas turi būti indikatoriumi, kuris gali parodyti teigiamą arba neigiamą rezultatą?
Ar gera praktika LT, kai mama, kurios kokie trys vaikai jau vaikų namuose, ir toliau neužkertamas kelias gimdyti nes na gal ji pasitaisys. Kada? Po kiek pagimdytų vaikų? Net tos ribos nėra, po tiek. Kiek pagimdys? Iki nebegalės pastoti? Čia gėris? Teisybė, galimybė? Kam? Mamai, na tebūnie, o vaikams?

****Basąlygiškai aš aplamai niekuo netikiu.
Na taip, kad nuteisti žmogų reikia įrodyti jo kaltę. Gali gi pvz. vagis būti toks gudrus arba tiesiog aplinkybės taip sėkmingai susidėlioti ir jo kaltei įrodyti pritruks įkalčių, liks jis nenuteitas.
O ką daryti, jei tėvai įtariami smurtu? Ne prieš vaiką, ne fizinis smutas, psichologinis.
Laukti? Ko laukti? Kada psichologinis peraugs į fizinį? Kada pvz mama neapsikęs ir kažkam pasipasakos, arba kreipsis pagalbos? Kas turėtų prisiimti atsakomybę už to kažko laukimo pasekmes? Ar tą laiko tarpą iki bus surinkti arba paneigti įkalčiai vaiką reikia palikti šeimoje?
Bausti negalima pateisinti. Aš nežinau kur turi būti padėtas kablelis. Jūs žinote?
Čia aš tikrai klausiu, nes tikrai nežinau.







Apie tvarką.. Aš nesuprantu kaip gali būti kažkoks tvarkos standartas namuose. Kas man yra tvarka, mano vyrui gali atrodyti betverkė. Ne tik gali, bet taip ir yra
Mano vaikų tvarkos suvokimo amplitudė yra nuo pedanto iki "spintos durys užsidaro- vadinasi tvarka yra" Kodėl visi tai turi suvokti vienodai? Kam to reikia? Man tikrai nepatiktų jei vyras mane mygtų, kad aš tvarką suprasčiau taip, kaip jis.

Tosk, jei nesunku, kas BV veikloje jums netinka?

I. Tai ne puiku, bet priimtina ir normalu, jeigu vaikas nesutrikusios raidos ir pagal subrendimą bei amžių yra pajėgus prisiminti ir susitvarkyti tą dėžutę iš vakaro, bet to nedaro savo laisva valia ir pasirinkimu. Kaip čia minėjo - hedonistas auga, verčiau tas penkias minutes skiria pažaidimui. Tai jis pats renkasi - penkias minutes žaisti ir po to apturėti nesmagumą, ar atsisakyti tų penkių minučių pramogų ir neturėti iš to kylančių problemų. Aišku, vaikas gal ir pritartų gauti abu dalykus - ir pažaisti penkias minutes, ir gauti sutvarkytą dėžutę, kurią sutvarko mama, paraginta BV darbuotojų. Tik toks pasirinkimas iš esmės žalingas pačiam vaikui - jis sprendžia bėdą dabar, bet kuria bėdą ateityje. Nes irgi dauguma čia diskutuojančių sutiko - mokėjimas priimti sprendimus ir atsakomybės ugdymas už savo pasiirnkimus yra būtinas sėkmingam adaptavimuisi šiuolaikinėje visuomenėje.

II. Labai teisingai pastebėta - mokytojos tikslas turėti problemų mokykloje nekeliantį. Bet tai ne visada ir ne 100 proc. sutampa su vaiko interesais ir su vaiko interesus ginančiais tėvų tikslais. Vaikui reikės gyventi ir po to, kai jis išeis iš šitos mokyklos, ir po to, kai sulauks 18 ir nebebus BV priežiūros zonoje. Ir tėvai siekia, kad vaikas rastų savo vietą, būtų laimingas ir sėkmingas visą savo gyvenimą, o ne "nekeltų problemų" kažkuriame savo gyvenimo etape.

Ir ar tik ne Jūsų minėtoje J. Juul knygoje ir buvo pastebėjimas, kad atskiros institucijos nors ir turėtų atstovauti vaiko interesus, neretai labiau atstovauja savuosius ir tėvų pareiga yra nepasiduoti jų spaudimui ir atstovėti būtent vaiko interesus.

Kažkaip gal neaiškiai išdėsčiau mintis. Bandau antru raundu.

Mano vaikas atsineša tą nelemtą dvigubą matpaką ir dar mes turim katiną.
Jūsų vaikas ir dar du klasiokai pasišaipo pamatę ką maniškis turi matpake. Mano vaikas pradeda šalintis klasiokų, bijo, kad vėl kas nepasišaipytų, o tie kaip tik ir laukia tos progos.
Mokytoja klasėje turi problemą, kurią reikia spręsti- patyčias? Ar neturi?

Mano galva, turi.
Kviečiasi pokalbiui mane dėl matpako turinio, jus ir tų kitų dviejų vaikų tėvus dėl to jog vaikai šaiposi iš kito.

Pokalbio metu, apie tai, jog šaipytis, tyčiotis negalima, jūsų vaikas aiškinasi "bet tai kaip tas jo matpakas šlykčiai atrodo, kaip jis gali šitai valgyti, o dar ta smarvė, kaip tas vaikas smirda, fuiii."
Panašiai pasakoja ir kiti du vaikai.

Man mokytoja pasako kokia situacija ir dėl ko vaikai šaiposi, o maniškis gūžiasi į kampą- matpako turinys ir katino kvapas.
Mano pozicija: matot, aš tokiu būdu aklėju vaiką, ruošiu jį gyvenimui, o dėl kvapo, na tai mes laikome veislinį katiną, mes jį labai mylime, o ir vaikas mokosi būti atsakingu, prižiūrėdamas katiną. Mokytoja, prašau atkreipti dėmesį, kad tie neišauklėti vaikai nedrystų iš mano vaiko tyčiotis, nes aš to netoleruosiu, skūsiuosi, patyčioms mokykloje turi būti užkirstas kelias.

Jūsų nuomonė apie mano poziciją?
Ką darytumėte, kad jūsų vaikas suprastų, jog tyčiotis negalima?
Kaip, jūsų galva, būtų galima išspręsti situaciją klasėje, kuo paprasčiau?

Ne, ne aš minėjau.

gydytojai bei gydymo istaigos privalomai turi civilines atsakomybes draudima. todel ju klaidos nesunkiai paverciamos materialine israiska, ir nukentejusysis ar jo seima gali gaut bent pinigine kompensacija. o kaip su BV?


siaip jau tevystes zmones irgi mokosi bent 18 m. savo seimoje, is savo tevu

o tai no ne tokia pati praktika? ten kazkaip sterilizuyoja tas kuriu 3 vaikai paimti? ar visam civilizuotam pasauly ne tokia pati praktika? kur nors yra priverstine sterilizacija ar kontracepsija?

nu vat o man keista skaityt. taigi kuriam seima su vyru, kuri pacios issirenkam. tai kazkaip gal turetu bent kazkoks bazinis sutapimas but tvarkos ir svaros supratime. argi pedantas zenysis su nevala? nu kazkodel tai nemanau. jei tavo vyras apmyztu klozeta ir nueitu nenuvales, tai cia tau ok butu, nemtygtum jo, kad sios vietos tvarka jam deretu suprast kitaip nei jis supranta


ok, nu ir kaip tu mamos vietoj issprestum tokia situacija?