Problemos su dukra

Pas mus tas pats vyksta. Visą laiką dėl to kaltinau dukros zodiako ženklą (avinas), bet pasirodo bendraamžiai panašiai elgiasi. Amžinas atsikalbinėjimas, noras viską daryti pačiai, lėtapėdiškumas.
Kai nervai suima, tiesiog nusispjaunu ir palieku vieną tvarkytis. Tikra tiesa, savarankiškumo tokio amžiaus vaikams labai reikia. Tad niekada tokio elgesio nelaikiau problema, tiesiog toks amžiaus tarpsnis, tikiuosi išaugs.

Mūsų sitacija panaši. sūnus antrokas 7,5 metų. namuose lig ir nieko negaliu blogo pasakyti, susitvarkom. bet mokykloje dedasi kažkas nerealaus. jau du kartus per savaitę kvietė pas mokytojus. jie su juo nesusitvarko, elgiasi nepagarbiai, kvailiuoja, išdykauja, trukdo kitiems mokytis. o man sunku ir patikėti, juo labiau kad mokosi kaip ir gerai. ar ča jam krizė prasidėjo, ar irgi zodiako ženklas koją pakišo (žuvis). ar čia laikina? ar auklėjimo trukumas? nebežinau. bet jaučiuosi labai kalta. gal čia aš neišmokinau elgtis pagarbiai su suaugusiais. gal jau per vėlu. sako vaikas auklėjamas iki 7 metų, po to turėsime tai ką daveme....

O jūs paklauskit savo vaikelio, o gal geriau mokytojos, ar kiti vaikai taip nesielgia? Žinau, kad vaikai taip elgiasi bandos jausmo vedami, galbūt jis tada jaučiasi gavęs draugų dėmesį ir pripažinimą? "Kietesnis" už kitus?

Suaugusios moterys problemų ir nesklandumų gal nenurašinėkite zodiako ženklams...

Klaiku skaityti...

jei kyla klausimas, kad gal kažko neišmokinot - tai mokyti niekada ne vėlu. bet reikia ne abstrakčiai "pagarbiai elgtis su suaugusiais", nes pagarbą šiaip jau reikia nusipelnyti, kad esi suaugęs, nereiškia, kad tave gerbs automatiškai, ar kad kas turėtų tai daryti, o tiesiog parodyti vaikui, padėti jam suvokti, kad JIS NETURI TEISĖS TRUKDYTI savo klasiokams mokytis. Taip, jis gali žioplinėti per pamoką patyliukais. Jis gali kažko nedaryti pats. Tiesa, reikia priminti, kad tada jam bus vis sunkiau ir sunkiau, bet jei jo toks pasirinkimas - ką gi. Tačiau trukdyti jis teisės neturi. Nes yra kolektyvas. Ir kolektyve jis vienas iš varžtelių, o ne pasaulio bamba, taip jau yra. Yra žmonių kurie galimai nori mokytis, ne taip, kaip jis.
Dėl trukdymo ir teisių. Pasižiūrėkit, kaip pati elgiatės su vaiku. Pasitikrinkit, ar jam netrukdot, kai jis į ką nors įsijautęs. Ar neįšokat į ko nors vidurį ir nereikalaujat, kad tučtuojau ką nors baigtų, ir darytų tai, ko norisi jums. Jūsų norimu tempu. Principe kai su vaiku elgiamasi pagarbiai, jam yra gana nesunku išaiškinti, kad ir jis su kitais privalo elgtis taip, kad jiems netrukdytų (ar tai būtų pvz. nerėkavimas kai kas nors miega, ar nekvailiojimai per pamokas ir pan.).
Taip pat reikia kaip suaugusiam žmogui pasakyti, kad galimai yra kitų klasiokų, kuriems galimai niekas nėra normaliai pasakęs dėl to, kaip reikia elgtis, bet tai nereiškia, kad juos reikia mėgdžioti, ir kad jei kažkas elgiasi šalia negerai, tai nereiškia, kad tu žmogus automatiškai gauni leidimą elgtis taip pat.
Papasakoti, kad dar daug kas gyvenime erzins, daug kartų norėsis elgtis taip, kaip užplaukia, tačiau žmogų žmogumi ir vyrą vyru ypač daro susivaldymas. Papasakoti, kad greičiausiai pradžioje susivaldyti bus sunku, tačiau jūs didžiuositės sūnumi ir už menkiausius jo bandymus. Pasakykite, kad tikite juo, kad jam pavyks. Papasakokite kaip siūlo Noriu padovanoti ką nors iš savo praeities, kai buvo sunku susivaldyti, tačiau susivaldėte ir ką tai gero jums atnešė.
Suteikite sūnui galimybių ir plotų elgtis kaip užplaukia, nesivaldyti - gal kokiam žaidimų kambary išsidūkti, gal miške išsirėkti ir pan. Juk tai berniukas, jiems reikia judėti daugiau nei merginoms ir eiti galvoms (ne visada, bet statistiškai taip jau būna).
Suteikite sūnui galimybių jums pagelbėti ką nors vyriškai ir tuo didžiuotis - gal patempti sunkų krepšį ir pan.
Vaikas, kuris yra įvertinamas už pastangas, noriau elgiasi "teisingai".

Dirbti su savimi galimai reikės daug. Bet tai tikrai geriau nei tiesiog save kaltinti, nes tas neveda į niekur. Nebent į suirzimo pliūpsnius, nukreiptus prieš ką - prieš savo vaiką...
Papildyta:
Dėl temos įkūrėjos septynmetės. Dėl planų įgyvendinimo.
Pvz. baseino situacija. Per penkias minutes išvis niekas negali persirengti, nebent koks spec. operacijų karys. O aprašyme matosi, kad suirztama jau per penkias pirmąsias minutes. Nes kažkodėl buvo planas, kad vaikas bus spec. operacijų karys ir viską padarys žaibiniu greičiu, nors tai VAIKAS.

Tai kas link planų, elementariai pagarbiai susėdama su vaiku ir nekeliant balso išsiaiškinama, ar vaikas nori pasvajoti po baseino, ar norėtų rengtis neskubėdamas, ar sutiktų, kad mama sakykim atvažiuotų kiek vėliau, nes mama prisipažintų, kad ją siaubingai nervina laukimas dėl vienų ar kitų psichologinių priežasčių, kiek pagal vaiką ir vaiko planus turėtų būti tas vėliau. Galima būtų pasimėginti rengimąsi su laikroduku namie - vaikas pasižiūrėtų kiek užtrunka, kiek ilgiausiai norėtų užtrukti, ir paskui pagal tai maždaug orientuotis. Kai jau pagal vaiko planą mažė vis tiek vėluos tarkim, mandagiai priminti, kad mamą nervuoja laukimas, ir pasiūlyti kad galbūt reikėtų atvažiuoti paimti dar vėliau, jei jau vaikas neįtelpa į savo pačios nustatytus rėmus.

kas link atitolimo, labai pritariu Noriu padovanoti - pasakoti vaikui pasakoti ir pasakoti apie save, žinoma, ne per jėgą - jeigu vaikas norės klausytis. o ne zyst kaip įkyriai rudeninei musei. beje, tokie pasakojimai gali būti labai naudingi ir pačiai mamai ta prasme, kad taip galbūt ji sugebės sugrįžti į savo vaikystę ir prisiminti, kad vaiko gyvenimas ir vaiko tempai pasiutusiai skiriasi nuo suaugusiųjų lėkimo ir gal bus lengviau suprasti, kad vaiko tempo lėtumas yra ne jo auklėjimo klaidos, o susijęs su tuo, kad vaikui dar reikia daugybę dalykų išmokti, kai mes tuo tarpu jau tik dalykus pamiršinėjame...

p. s. irgi auginu septynmetę. nors situacijos būna kartais analogiškos jūsų aprašytom (ilgai valgo rytais prieš mokyklą, ilgai rengiasi - nelaikau to problemomis. laikau tai vaikyste. ir tada kur kas lengviau nestūgauti - nors nesakau, kad nedarau to niekada. bet kokie keturi iš penkių pastūgavimų būna visai be reikalo, ir telieka tik pagarbiai atsiprašyti už tai. penktas žinoma būna į temą nes vaikai irgi ne šventieji ir kartais tikrai mėgina mumis manipuliuoti... bet dažniau mes tiesiog turime nerealių lūkesčių, kas kaip turi vykti)
Papildyta:
dar dėl ryšio. primeskim, kad galimai visi turite draugų, kuriuos gerbiate. ir taip pat, kadangi nesame iš vieno kiaušinio išsiritę, primeskim kad draugų charakteryje gi tikrai yra nors vienas bruožas, kuris jums nepatinka.

tai kai kyla noras ką nors pasakyti vaikui, pagalvokit, ar leistumėt taip sau elgtis su draugu. nes vaikas ne tik jūsų vaikas, bet ir jūsų draugas (ar bent tikiuosi, kad to norėtumėte ir dabar, ir ateity). juk draugui greičiausiai pagarbiai mėgintumėte pasakyti, kas nepatinka. o ne isteriškai rėktumėte - nes ar tada galima tikėtis, kad draugas ir liks draugu? o gal išvis nesakote draugui, nes tai draugas - ir jūs vardan draugystės netaisote jo, priimate jį tokį, koks jis yra? nes yra daug kitų gerų dalykų, kurie atsveria kažką, kas jums nepatinka?

kažkaip atsitiktinai užklydau temon, užsikabinau ir... viską, ką planavau pasakyti, ėmė ir už mane pasakė stripulis... labai taikliai ir racionaliai
tai aš tąsyk užimsiu bjaurų ir skaudinantį vaidmenį - beletristikos ir skaudžių "pipirų" pridėsiu: dirbu mokytoja, tenka bendraut su būriu paaugliukų (ankstyvųjų ar vėlesnių). Pabandykit, mamos, įsivaizduot, kaip klasėje tvarkytis ne tik su jūsiškio, bet ir su dar +25 žmogučių, ožiukais, nepagarba suaugusiajam, atsikalbinėjimais ir pan.???? Kodėl taip skaudžiai geliu? Pati esu mama, žinau, kad visos mamos linki savo vaikams užaugti sveikais, laimingais ir sėkmingais... tai, linkėdami vaikui būt puikiu, darbščiu, mandagiu, kūrybingu ir t.t. padėkim jam susitvarkyt, suvaldyt savuosius drakoniukus (fantastiškas terminas), nepalikim to sutvarkyti kažkam kitam - laikui, likimui, mokyklai ar bendraamžiams, seneliams, vaikų stovykloms, kažkokiems projektams ar dar kažkam... aš irgi kovojau su "negalėjimu" atsikelt ryte ar "negalėjimu" užmigt vakare, o ir su daugybe kitų bėdų - viskas įveikiama, tikrai! tai užsispyrimo, pasiryžimo, tikėjimo savim, ir meilės vaikui o meilės jūs tikrai tikrai turit - kitaip gi, nesirūpintumėt ką ir kaip daryt.... Sėkmės! ir kantrybės!

P.S. ir nepykit, kad taip "įsiroviau"temon

Sveiki, praejo jau daug laiko, taciau situacija nesikeicia. Nebelabai tikiu, kad gali kas pasikeisti. Tiesiog situacijos kinta, gincu ir konfliktu priezastys kitos, taciau tarp manes ir dukros esti itampa. Nekasdien, ne visa laika. Taciau mano galvoje mintis tokia " as nesuprantu, kodel ji visada negerai elgiasi, neklauso, pamirsta ir t.t." O pas dukra kazkas panasaus i "mano mama ragana, visada tik rekia ir pyksta". Nors standartinis gincas atrodo taip kaip pvz.: ryte rengiasi i mokykla, batai siaubingi, purvais aplipe, as pradedu rekti, ji sako man nesvarbu, na ir kas kad purvini. Taip kyla baisiausias gincas, ko pasekoje baisiai jauciames abi. Jei taip butu pirmas kartas, timrai butu galima pasakyti ramiai, bet ramiai jau buvo sakyta desimtis kartu, kad batus reikia valyti grizus namo, negalima deti purvinu i spinta. Ir pyktasi buvo ne karta. Niekas nesikeicia. Ir tokios situacijis kasdien. Zinoma, jei tik tokia problema, sakysit, nieko cia tokio. Bet ju daug. Kasdien iskylanciu. Nebeturiu kantrybes. Vis galvoju, na kas gi tam mano vaikui yra, ar normalu taip.

Ramiai. Apie 11-12 metus mergaitėm pradeda rūpėti berniukai, madingi rūbai, tada ir tvarkos bėdos išsisprendžia. Jums labai bedaug liko palaukti ir tada truputį stumtelėti tvarkos link, būtent tuo momentu, kada mergytei pradės rūpėti berniukų ir draugių dėmesys... Ar tau butų malonu bendrauti su mergaite, kuri kiekvieną dieną į mokyklą ateitų purvinais batais? ;) Ar eitum kartu į parduotuvę, atsivestum į savo kambarį? Tam nesuveikus reikia nuosekiai ramiai paaiskinti - toks elgesys jums nepriimtinas. Ir spręsti kartu, ką daryti. Galima purvinus batus laikyti dukros kambaryje ar prie jos lovos... ;)

O nebandėt vakare "padėti" pasiekti tai, kad ryte batai būtų švarūs? T.y. vakare pažiūrėti, kokios būsenos batai ir priminti: "brangioji, tavo batai dar nenuvalyti", "ar jau nusivalei batus?", "tau dar reikia nusivalyti batus"...

Bandziau. Tikrai nera taip, kad pamaciusi kazka negerai, rekiu. Ne ne, is pradziu daug kartu sakau graziai, bet i ramu pasakyma reakcija yra nuline, o finale, kai pradedu rekti, sako "ko tu visada reki?" cia kazkoks blogas uzburtas ratas.
Papildyta:

Turiu tokia vilti.

jūsų reikalas primint apie purvinus batus, pamoralizuot, auklėt, pasakyt, kaip turi būti, priims anksčiau ar vėliau jūsų informaciją. Pasakykit, kad purvinų batų į spintą nedėtų, tegu guli ant grindų  koridoriuj, tegu eina su purvinais batais. Jei jai dabar nesvarbu, ateis laikas, kai bus svarbu.