Problemos su dukra

Sveikos, dukrai 7 su puse. Jau kuris laikas mes labai daug pykstamės. Ji mane tiesiog erzina ir varo iš proto. Ne, nemanau, kad specialiai. Tiesiog toks elgesys-maivosi, juokauja, kvailioja. Negaliu to pakęsti. Stengiuosi nieko nesakyti, bet ilgainiui neiškenčiu. Dar kitas dalykas-gal pasakysiu pvz.,-bus paprasčiau. Sakau-už 10 eisim praustis. Praeina laikas-sakau-bėk praustis, laikas miegot. Atsakymas-gerai. ir užsiima savo veikla toliau, aš tyliu, ji užsimiršta ir į vonią neina. Pasakau vėl. Neina, arba kol susiruošia praeina dar 10 min. Tada rėkiu. Finale susipykstam. Jaučiuosi blogai. Vaikas irgi. Griaužiu save, kad gal tai aš nepakanti ir nemoku kitaip elgtis. Bet tikrai nėra kantrybės. Sako, su laiku jos daugėja, bet man atvirkščiai.
Nežinau, jaučiuosi blogai, nes didžiąją laiko dalį tiesiog rėkiu ant jos už ką nors. Kritikuoju. Paskui gailiuosi, pažadu sau, kad taip nebebus, bet ir vėl tas pats.
Iki kokių 5 m., gal iki 6 sakyčiau, viskas buvo puiku, anei kokių krizių, nieko. O dabar tiesiog nebežinau ką ir daryti. Gal tai susiję su brolio atsiradimu, nors ji labai jo laukė, myli, aišku, būna visko, nes pastarąjam 2,5 m ir jis tai glaudžia sesę, tai mušasi. O gal brolis čia nieko dėtas, gal toks laikas atėjo. Labai bijau sau prisipažinti, bet sūnus man toks mažas, mielas, būna ožių, bet jie praeina. O dukra tiesiog erzina. Bijau, kad ji tai jaučia. Nenoriu, kad užaugusi turėtų nuoskaudų. Bet nežinau, ką daryti ir kaip tą pakeisti.
Ieškojau internete, kas būdinga tokio amžiaus vaikams, bet informacijos beveik nėra. O gal su mano vaikui viskas gerai, tiesiog man reikia tvarkyti savo galvą.

pas mus namie tas pats pragaras (irgi ~7,5). Na bet jau dabar viliuosi, kad gal kaip nors išsikapstysim. Ėjau pas psichologę konsultuotis. Sau pasidariau tokią išvadą: su vaiku viskas gerai, su mamos galva - nelabai. t.y. mama pasimovė ant vaiko manipuliacijų. Rezultatas: situacija nebevaldoma.
Ką daryti: mamai (ir kitiems šeimos nariams, žinoma) kuo ramiau reaguoti į vaiko išsidirbinėjimus. t.y. nemaitinti to drakono savo nervais. Nes jis maitinasi nervinga mamos reakcija ir toliau auga. Atleisti vadžias - nespausti vaiko, kad viskas būtų įdealiai pagal mamos įsivaizdavimą (aišku, ten, kur galima tai leisti) - tiesiog bus mažiau konfliktų - geresnė nuotaika visų.
tiesą sakant, kad būtų įmanoma ramiau reaguoti į tuos išsidirbinėjimus, man pasiūlė raminačių pagerti. Na man ramumo suteikė jau tai, kad su vaiku viskas gerai Nes jau visokių baisybių buvau prisigalvojusi

Šiandieninė situacija. 3 val baigiasi baseinas. Atvažiavau kelios min po trijų. Nėra. laukiu. 3.10 val. Laukiu. 3.15 val. Laukiu. Nuotaika gera, bet jau pagaunu save, kad irztu. 3.25 skambinu-sako rengiuos. O dieve vis dar... 3.30 skambinu. Neatsiliepia. Šiaip ne taip išeina jau po pusės 4. Man jau kantrybė pasibaigusi ir pratrūkstu. Sugebu ramiai tik paklaust-ką tu veikei? Rengiaus, - sako.
Nu tai ar čia man su nervais negerai ar kas čia vyksta? Situacija tokia būna vos ne kas antrą dieną, kai atvažiuoju iš mokyklos pasiimt, pralaukiu ir po 20 min kartais mašinoje.
Tikrai reikia raminančių, nes buvo gera diena, bet taip susigadino nuotaika, kad negaliu atsigaut.
Papildyta:


Va tas man sunku, nes aš iš tokių žmonių, kuriems viskas turi būti "pagal planą".

Cha, mano vaikinas (irgi tų pačių metų gimimo), elgesys lygiai toks pats, pasakai, užmiršta, baseine irgi rengiasi kartasi po pusvalandį, jei pasakai, kad BŪTINAI pasiimtų telefoną- užmirš lyg tyčia. Kad eitų praustis, valytis dantų vakare reikia kartoti kelis kartus. Būna, kad pakeliu balsą, tada ateina , "mamyte, aš tave myliu", arba"noriu apsikabinti" Manipuliatoriai tikri Su vyresniuoju tokių dalykų nebuvo ir dabar nėra. Darbe su psichologe kalbėjau, jos sūnus pusmečiu jaunesnis, sakė pas juos tas pats. Ir pasakė panašiai kaip san- nesileisti vyniojamai apie pirštą ir atsipūsti. Tokia karta.

Paguodžiau, kad jūs ne vienintelė

Kad gal tai normalu-aš jau baigiu suprasti. Bet kaip tvarkytis su savim ir savo reakcijom-neišmanau. Ką jūs darot? Na kad ir dėl baseino?

pasakyti aiskiai - as atvaziuoju taves paiimti 15.20 arba apsitariate kite konkretu laika. Jeigu tuo laiku jinai neiseina ir is anksto neperspeja, kad veluos (na pvz treniruote uzsitese), tai namo grista pati.
o del vonios, tai yra patarimas priimti anksciau, nei kad jau reikia eiti - t.y. pvz susitariat, kad po penkiolikos min eina i vonia, tai tada praejus 10 min yra primenama, kad liko 5 min, tada kad liko 2 min ir jau baiginetu veikla ir eitu i vonia.
Arba galima statyti laikmati/ zadintuva. Susitaret laika, nusistatet ir nuskambejus turi eiti. Neina - nutraukti veikla.

Nieko labai nenormalaus vaiko elgesyje nematau. O del basieno - siulyciau ramiai paklausti, kiek laiko jai reikia apsirengti ir susiruosti, sakykim 20 minuciu, tada pasakykite, kad atvaziuosite po 3.20, nes jums labai nuobodu vienai masinoje sedeti jos laukti. Graziai, kaip su suaugusiu zmogumi pakalbekite, ateis laiku - pagirkite, kad nereikejo laukti, kaip smagu.

O visokie maivymaisi ir issidirbinejimai tai normalu tokiame amziuje. Svarbiausia dirbti su savimi, kad nekreipti demesio.

Del dantu valymosi ir kt neskubejimo ruostis gultis, tai pas mus beda buvo, isprendziau taip: einame i lova nustatyta valanda, tada eina pusvalandis (kartais daugiau) pasakos/zurnaliuku skaitymo/siaip ko jis uzsimano. Ir tai darau butinai nustatyta pusvalandi, todel, jei ilgai dels su dantuku valymu, prausimusi, neliks laiko vakariniam pasisedejimui arba jis bus trumpas. Tiesiog kelios minutes pries nustatyta laika atsisedu ant jo lovos su pasaku knyga ir laukiu. Buvo ir asaru pradzioje, ir visko, bet dabar gerai abiems

Niekas geriau tokioj situacijoj nepagelbėja kaip dėsninigumas ir prievaizdas už nugaros. Jei pasakau, kad eitų valyti dantų, tai ir stoviu už nugaros, kol pradeda eiti Nes tą veiksm nukeltų dar bent kelis kartus. Tvarkykis kambarį! ir vėl stoviu...

Bet šiaip tai geras buvo palyginimas su drakonu

Aš visada iš anksto perspėju. Pas mus taip nuo mažumės.
O dėl paskambinimo, tai mokykloj dažnai negirdi, kad skambinu, nes triukšmas arba būna garsą išjungus per pamoką ir pamiršta įjungt jį. O baseine nepaskambinsiu, nes tel palieka rūbinėj.
Papildyta:


Ir pas mus taip-jei užtempia laiką-pasakos nebūna arba labai trumpai skaitau. Tai ji kai supyksta, sako ir gerai, ir neskaityk.

Papildyta:


Ir aš būnu kaip prievaizdas. Bet mane tai taip vargina. Plius jaučiuosi pabaisa motina, kuri terorizuoja vaiką. Sakau-gal per griežta, gal per daug reikalauju. Pykstu ant savęs, ir ant vaiko. Ir galvoju, kada baigsis, nu kada pripras, kada nebereikės sakyt tūkstantį kartų.

Aš nusprendžiau, kad reikia pačiai viduj savęs paleist vaiką ir leisti pačiam jam tvarkytis savo gyvenime, kaip jis nori. Na išskyrus keletą privalomų punktų - tokios svarbos, kaip mokyklos lankymas ir mokymasis.
Tik kaip tai padaryti, dar pati nežinau Na stengiuosi kiek galiu.

Galiu tik pasakyti, kad kitų čia aprašyti atvejai, tai tik gėlytės su maniškiu palyginus
Ir tokios "bausmės", kaip "grįši pats" - na skirtingai skirtingi vaikai reaguoja ir elgiasi tokiais atvejais O "neliko laiko vakarinei pasakai" - tai bent jau maniškiui tai iki kokių 5 metų tai kažkiek turėjo įtakos. dabar gi jis pats pasiskaito.

Pavyzdy su baseinu, jei niekur nevieluojat, gal tikrai nėra reikalo atvažiuoti 15.00, atvažiuokit 15.30.

Ir man yra nekasrt pasakius-ir neskaityk, pati pasiskaitysiu.
Bandysiu atvažiuot pusė 4, tikrai, bet įtariu tada bus gerokai anksčiau susitvarkius ir rasiu nepatenkintą piktą veidą, kad reikėjo laukt. Aišku, gal supras, kad tai joks malonumas.

O kaip tevelis su dukryte tvarkosi? Ar jam lengviau ar kaip ir jums?