Dažnai šeimininkai sako - oi, korekcijos, oi, baisu, nuolatos bumbėjimas ant šuns, šuo manęs nebemylės, stresuos ir panašiai.
Nereikia bumbėjimo! Šunys - akimirkos padarai, tik šuo pakeičia elgseną, nebėra dėl ko bumbėti, terorizuoti šuns ar jį pakirtinėti. Tai tikrai nėra lengva, turiu omenyje momentinį šeimininko persijungimą. Bet išmokstama.
Plius, nereikia bereikalingo tampymo. Liaudies patarlė, kad šuo ir kariamas pripranta - labai teisinga. Prie tampymų ar pakirtinėjimų šuo irgi pripranta, ypač jei tai veda iki norimo šuns rezultato. Pvz. lojant, tempiant ir pan.
Taisyklingai naudojant korekcijas, kai šuo supranta už ką jas gauna, kai jos nėra visos vienodos, o taikomos atsižvelgiant į situaciją, korekcijos motyvuoja šunį, "uždraivina", padidina jo norą darbui ir komandų atlikimui.
Bet - čia labai svarbu motyvacija. Kai duodama korekcija, turi būti atsveriantis veiksnys. Dėl to, kas turit šunis, reaguojančius į žaislus - super, stiprinkit grobio instinktą, kad paskui turėtumėt vertingą įrankį. Tas pats ir su maistu, ypatingai šunims, kuriems žaislai ne per daug įdomūs - neduokit maisto už dyką, tegul visas maistas būna užsidirbamas. Plius - šeimininko pritarimas. Jį įsivedus į dresūrą (pagyrimu, kūno kalba, minėta intonacija ir tembru), tai gali būti irgi vienas iš stipriausių veiksnių.
Bet pagrindinis visos dresūros kirtis - NORAS dirbti, noras, būti kartu, noras gauti tai, ką turi vedlys. Sportinėje dresūroje daromos atskiros "įjungimo" treniruotės, kurių metu dirbama tik su šuns noru dirbti. T.y. įsijungti į darbą ir į šeimininką bet kurioje aplinkoje, bet kuriuo metu, bet kokioje situacijoje.
O kai šuniukas nuo korekcijų kaifuoja, vaizdas atrodo maždaug taip:
https://youtu.be/DEH3xee_ZcA