Žiurkės-3

Jai nepatinka jų uodega Dar ir bijo gal, kad įkąs, bet kai užtikrinau, kad tikrai neįkąs, tai glostė galvą Ir šiaip nepratus jinai, jai reikia pamyluot kaip kokį šuniuką, nes turėjom šunį keliolika metų - jos buvo didžiausias numylėtinis (bet jis buvo mano močiutės ir senelio šuo, bet močiutė mirė, seneliui insultas (vėliau irgi mirė) - šuo pas mus atsidūrė, ir šiaip mama tą šunį, močiutės mažiuką surastą laiptinėj, naktį kaip kūdikį iš termoso šiltu pienu maitindavo). Tai jai gal tos žiurkės ir keistos atrodo.

Kai buvau paauglė ir gyvenau pas tėvus, turėjau baltą patelę raudonom akim iš Kikos. Mama ją pamažu įsimylėjo ir po truputį pasivogė į virtuvę su narvu. Niekada jos nėra į rankas paėmus, bet buvo jai draugė, vis pašeravo ją, kuo galima ir negalima, pašnekėdavo su ja. Net verkė, kai užmigdėm. Dabar vis klausia, kaip "peliukai" gyvena.

Žiurkių patinus galima myluoti ne ką blogiau už šuniukus tik tam aišku reikia jų nebijoti ir į rankas imti, tikiuosi santykiai tarp jūsų "peliukų" ir mamos taps vis šiltesni

Sveikos, noriu padiskutuoti tokia sunkia tema - augintinio užmigdymas (oi nepatinka šis žodis, toks veidmainiškas...).
Pas mane serga degutė, ne žiurkė, bet degu temoje nelabai kas vyksta, tad atėjau čia, nes iš šios temos ir nemažai sužinojau apie tai, kaip augintinius jaukintis.

Turbūt labiausiai noriu išgirst Ornelos nuomonę, nes turėjote tiek gyvūnų, kaip nusprendžiate, kad jau atėjo tas metas? Ir kaip susidorojate su savo jausmais?
ką tik taip apsižliumbiau skambindama į vet kliniką, kad net balsas nuo dusimo dingo...

Degutei Čilei jau 6 metai, paėmiau ją ir jos sesę prieš metus (pas mane visi gyvūnai priglaustinukai) į kompaniją savo degučiui Sukučiui, kurio brolis buvo neseniai miręs. Sukučio jau nebėra, neseniai mirė nuo plaučių uždegimo.
Taigi apie Čilę. Prieš pusmetį ji pradėjo sunkiai valgyti; nuvežiau pas vetę (ir kaip sunku rasti gerą vetę mažiems žvėreliams! Gerai, jei per miestą bent 1 būna), manėme, bus "spurs" - degučiams tokios išaugos ant dantų pasidaro, operacijos metu lengva sutvarkyti. Bet rentgenas parodė, kad jai yra buvusi virš. žandikaulio trauma, jis įskilęs, dantys auga netaisyklingai ir auga gilyn (nežinau, ar žiurkėms irgi taip būna?). Vetė pasakė, kad pagydyti to nebeįmanoma, bet kurį laiką ji gali gyventi visai normaliai, gaudama vaistų nuo uždegimo ir skausmo (duodu Meloxaid 0,5kg gyvūno dozę 2k per dieną). Ir tas pasitvirtino, Čilė va išgyveno jau pusmetį, godžiai valgo paminkštintą maistą, bėgioja ratelyje, kutinėjasi su sese. Tačiau šį mėnesį jai labai pablogėjo - iš pradžių manėm, kad ta pati infekcija, kaip Sukučiui, bet 2 antibiotikai nepadėjo, nuo trečio jau nustojo čiaudėti, bet... silpsta, kartais svirduliuoja, sunkiai ryja maistą. Regis, dantų peraugimas pasiekė tą stadiją, apie kurią vetė sakė, kad su Čile jau reikės atsisveikinti. Tad bandau nuspręsti, ar dar palaukti, kol ji valgo ir rateliu kartais pabėgioja - nes mirti tikrai dar nenori, labai prašo skysto maisto, pasidarė visai rankinukė, vaistus iš švirkšto geruoju išgeria - ar nebetempti ir...

Dar nė karto nėra tekę šito daryti savo žvėreliui...
Kažkaip kai patys išeina iš šio pasaulio, nėra taip baisu.
Ir dar - ar svarbu, koks veterinaras atliks migdymą? Maniškė šią savaitę atostogauja, nemanau, kad Čilė ištemps taip ilgai... galvoju nunešt į kliniką prie savo namų - paskaičiau,kad galima paprašyti primigdymo (anestezijos) prieš suleidžiant injekciją.
Parašykit, jei teko išgyventi tokią situaciją.

Vespa, užjaučiu kad netrukus jums teks priimti sunkų sprendimą.
Manau šiuo klausimu kaip tik labiau praverstų kitų žmonių nuomonė, o ne mano.
Aš auginu šunis ir kitus gyvūnus jau tris dešimtmečius, ir jų vienu metu turėjau/turiu po kelis, migdyti teko ne kartą ir šunis, ir nemažą krūvelę žiurkių, taigi ir jausmai pas mane į migdymą turbūt visai kitokie nei tų žmonių, kurie per visą gyvenimą turi vos kelis augintinius. Jei pas mus būtų galima laisvai nusipirkti reikiamų vet. preparatų tai žiurkes migdyčiau pati namuose, nes važiavimas į kliniką gyvūnui tik papildomas nereikalingas stresas.
Man sunku susidoroti su jausmais tada, kai augintinis išeina staiga ir dar pakankamai jaunas. Su migdymais viskas kitaip - visi migdymai būna po to kai augintinis kelis metus ar mėnesius sunkiai serga, nustoja gyventi normalų aktyvų gyvenimą, kai prasideda skausmai ar būna praktiškai komoje, veterinarai jį "nurašo", o aš niekuo nebegaliu jam padėti. Taigi turiu pakankamai laiko pasiruošti morališkai jo išėjimui. Dar man lengviau, nes po užmigdymo mano gyvenimo dienotvarkėje beveik niekas nepasikeičia - lieka kiti gyvūnai kuriais reikia tinkamai pasirūpinti ir pamylėti.
Visada labai sunku nuspręsti ar jau atėjo laikas, po migdymo dažnai būna mintys kad gal reikėjo dar palaukti arba kad reikėjo migdyti anksčiau. Su žiurkių migdymu pas mane yra du kriterijai - žiurkei labai skauda arba žiurkė visiškai atsisako valgyti (nebevalgo net iš švirkšto skysto maisto).
Dėl veterinaro pasirinkimo tai čia priklauso individualiai nuo žmogaus. Asmeniškai man yra svarbu kas migdys mano gyvūną, šunis vežu pas vienus veterinarus, žiurkes pas kitus. Aš turiu pasitikėti veterinaru ir žinoti kad jis viską padarys teisingai, t.y. užmigdys per du etapus - iš pradžių suleis anesteziją kad gyvūnas pilnai užmigtų ir paskui suleis reikiamus vaistus širdžiai sustabdyti. Dar man svarbu kad aš galėčiau būti su savo gyvūnu iki pat jo pilnos mirties (ne visose vet. klinikose šeimininkui leidžiama būti iki galo nes tai "neestetiškai atrodo").

Kas liečia dantų peraugimus tai jei žiurkėms dėl traumos ar ligos dantys patys nenusidilina juos įprastai reguliariai kas savaitę trumpina iki reikiamo ilgio. Būna atvejų kai dantį ar kelis tenka išrauti. Iš nepatogumų tik tiek, kad žiurkė turi valgyti tik "minkštą" maistą. Deja, apie degučių dantis bei pačius degučius visiškai nieko neišmanau. Jei skaitote angliškai ar rusiškai galima paieškoti informacijos specializuotuose forumuose ar užduoti klausimus veterinarijos skiltyje - manau tikrai ne jūs viena susidūrėte su tokia situacija, gal parašys kokių patarimų kaip toliau elgtis ar kada bus laikas degutę "paleisti".

Vespa, labai gaila, kad taip atsitiko. Aš neturiu kažkokių didelių "techninių" žinių tuo klausimu. Pati irgi nesu turėjusi labai daug gyvūnų per gyvenimą - šunį ir 4 žiurkes. Šunį ir vieną žiurkę teko migdyti. Labai sunku, bet reikia pagalvoti, ar gyvūnas kankinasi, ar ne. Ar jam skauda, ar ne. Mano užmigdytai žiurkei buvo po kaklu išaugęs didžiausias auglys. Tuo metu aš iš vis neturėjau jokių žinių, o visa informacija sakė, kad žiurkėms augliai dažni. Tuo metu net neturėjau proto kažkokio veterinaro paieškot - atrodė, kad visi turi žinot tokius dalykus. Nuvežus veterinarui nekilo minčių, kad gal nemigdyt, nes kitaip būtų reikėję operuoti. Dėl to auglio žiurkytė negalėjo vaikščioti, reikėjo maistą paduoti į burną. Žurkė turėjo auglį po kaklu, negalėjo prilaikyti maisto.

O šuniui buvo apie 14 metų (gelbėtinukas, rastas laiptinėj, tai tiksliai nežinau, kada gimęs, bet buvo apie 14 metų jam). Per tą laiką jam įvairių procedūrų atlikta buvo, bet pradėjo sent, nepaeit. Dar sanarius gydėm, bet po to jau pasidarė vangus, prie maisto nepriėjo, plius buvo jam išraukti kai kurie dantys. Sunku žiūrėt tokius dalykus. Ypač su graužikais ir smulkiais gyvūnais, kai nėra labai kažkokių tos specializacijos žmonių, kurie patartų ar paoperuotų. Bet pirmiausia tada kaip šeimininkas pagalvoji, kad gal tam gyvūnui geriau jau nesikankint. O jei problema - vien tik dantys, o jūs galite visada savo degutį pašerti, pamyluoti ir jis nėra skausmuose, tai nežinau, ar aš mygdyčiau. Nesu degu turėjusi. Ar jūs pati žinot, kad jam tikrai neskauda, tiesiog yra nepatogumas valgyt, bet jūs galit pamaitint tiek, kiek jam reikia? Esmė, kad manau dėl savęs ir savo skausmo gyvūno nereikia laikyti gyvo, jei jam pačiam skauda.

Ačiū Ornella ir Laugh_Cry, kad pasidalinote savo patirtimi...
Paskambinau į porą klinikų pasišnekėti - ačiū Ornela, kad pasakėte apie anesteziją, nes man net nebūtų šovę į galvą, kad to gali nedaryti. Maniškėje klinikoje sakė įleidžia į uždarą patalpėlę, kur įleidžia migdomųjų dujų, ir tik kai gyvūnas užmiega, jam suleidžia injekciją. Bet žmogui kartu būti neleidžia.Kitoje, kuri arti namų, registratorė nežinojo, paskambinsiu dar kartą (nes gydyti degučių važiuoju į kitą miesto galą; bet gal šiuo atveju būtų geriau jos dar labiau nestresuoti vežiojimu).
O dėl Čilės būklės - vakar ryte jau maniau, kad jai baisiai blogai, parkrito eidama link manęs; bet vakare lapnojo skystą maistą (perku veganiško kūdikių maistelio maišiukuose, patogu maitinti, net švirkšto nereikia). Tad nusprendžiau šiandien dar jos niekur nevežti ir palaukti, kai jau pati nebenorės gyventi. Nuo skausmo gauna vaistų, tik po darbo jau tenka lėkt tiesiai namo, kad suduočiau.

O dantys degučiams apskritai yra labai jautri sritis - jei tik jie kurį laiką negraužia, jie ima augti gilyn. Deja, dauguma degučių turi ir paveldimų problemų, nes žmonės be proto kryžmina brolius su sesėmis, tėvus su vaikais, atsiranda daug išsigimimų... O Čilei dar tas žandikaulio skilimas (nežinau, kada nutiko, turbūt prieš jai patenkant pas mane?..). Laimei, turiu labai gerą veterinarę, kuri dar ir konsultavosi su degučių specialistais kitame Anglijos gale (nusiuntė jiems rentgeno nuotraukas) ir visi patvirtino, kad Čilė nepagydoma - jai dantys peraugę ne į išorinę pusę (tą būtų lengva operuoti), o šaknys perauginėja gilyn, ilgainiui pasieks akis... bet jau pusė metų, kai tą žinau, ir ji pakankamai normaliai pragyveno, gaudama vaistų ir minkštesnio maisto.
Tik tiek, kad kaip ir nuosprendis virš galvos kaip kardas kabo.
Skaudu matyti, kaip žvėriukas staiga ima silpti, bando užlipt man ant peties ir nuslysta, bando imt riešutą, baisiai nori, bet nepakramto... bet kol dar nori gyventi, duosiu jai skysto maisto ir vaistų.

Laugh_Cry, o tai pas Čilę visi dantys taip gilyn auga?

Dėl maitinimo tai ar kūdikių maistas degučiams tikrai tinka? Ar jų žarnynas yra prisitaikęs prie tokio maisto? Kadangi žiurkės skaitosi visaėdės ir apart sauso pašaro ir vaisių/daržovių visą gyvenimą dar gauna ir "natūralaus", tai su mityba sergant didelių problemų nebūna. Bet degučių racionas lyg kitoks? Ar aš klystu? Gal geriau malti kavamale įprastą grūdų mišinį ir jį skiesti vandeniu iki košės konsistencijos?

Amerikoje yra gaminamas specialus pašaras ligoniams/nusilpusiems graužikams (tik nerandu savo užrašuose kurią tiksliai rūšį reikia pirkti, berods Critical Care), pasitarkite su jūsų veterinarė gal jis geriau tiktų jūsų degutei nei kūdikių maistas (aišku jei kas nors UK jį pardavinėja)
http://www.oxbowanim...s/critical_care

Ornella, taip, pas Čilę peraugę visi dantys, palietus smakrą net jaučiasi šaknys

Duodu ir Oxbow Critical Care (tas pats geriausias) tyrelės, bet jai jau net tas nelabai susivalgo, bando kramtyti tą tyrelę... tai šitą gauna vakare, kai galiu skirt 1-2 valandas maitinimui švirkštu. O bet koks kūdikių maistas netiktų, atrenku tokį, kad būtų vien tik daržovės bei žemas cukraus kiekis (degu linkę į diabetą). Aišku, tai tik laikina priemonė, bet, kaip sakė vetė, kai kai žvėreliui nedaug likę, galima ir palepinti... O kitos degutės gauna Supreme Science degu food. Dar Čilei atmirkau apie šaukštą to jų maisto ir palieku, kad per dieną pamažu sumaumotų... Bet kūd. maistelis tinka tada, kai nėra laiko, o kažką sumaitinti reikia - t.y. ryte, nes nenoriu duoti vaistų ant tuščio skrandžio. Šiaip dar po operacijų labai gerai, kai žvėreliams maudžia burną ar pan., padeda nenusibadauti ir pamažu grįžt prie įprasto maisto.

Vespa, vėl iš karto pasakau, kad aš ne specialistė.

Labai keista, kad degučiam dantys auga į "kūno" pusę. Žiurkėms, kiek žinau, auga lauk ir dar galima juos apkarpyt.

Kaip suprantu, gyvenate Anglijoje. Gerai, kad randate bent kažkokį veterinarą, kuris nusimano smulkiuose gyvūnuose.

Dėl užmigdymo - rašot apie koordinacijos sutrikimą ir pan., reiškia dėl dantų pažeisti kažkokie nervai. Mes nė vienas nesame dievai, kad nustatytumėm, ar gyvūnui skauda, kai gyvūnas tą skausmą bando iškęst. Pas jus labai sunki situacija. Mes kai turėjom šunį ir jam buvo negerai su sąnariais, veterinaras pasakė, kad turim labai kantrų šuniuką, nes pagal būklę jam turėtų mažų mažiausiai maust, ir jis turėtų "kniaukt". Įdomu, ar jūsų degučiui tiesiog "atėmė" nervus, ar jai skauda. Bet jei jai skaudėtų, jinai būtų vangi ir irzli. Klausimas, ar jinai kankinasi? Jos išėjimo tai jau jūs neatidėsite, tik jį galite palengvinti eutanazija. Bet jeigu tikrai degutė nesikankina ir jai galima pagelbėt būt gyvai -bet kokiu atveju eutanazija yra paskutinis pasirinkimas.

Mano Džiugas (žiurkė) pradėjo silpt po truptį, vangus pasidarė, jėgų neturėjo. Apie dvi savaites tas tęsėsi. Net nebuvo galima suprast, kad jam kažkas negerai. Vieną dieną paėmiau į rankas, išglosčiau, padėjau į narvą, nukrito nuo viršaus į apačią ir užgeso. Buvo taip keista. Atrodo jam nebuvo nei auglių, nei dantys peraugę - jokių vizualių ženklų. O gal buvo kažkas, dėl ko jam skaudėjo, bet žmogus gi nemato. Man gyvūno fizinis skausmas - pagrindinis rodiklis, bet taip sunku kartais nustatyti...

O šiaip degučiai kiek gyvena? Čia žiurkių forumas, kai jūs parašėt, kad Čilei 6 metai, aš pagalvojau, kad turite super žiurkę, o po to paskaičiau iki galo

Ornella pas mus gali daug daugiau jums papasakoti turbūt apie jūsų degutį, jinai turi nepaprastų žinių, ko mums Lietuvoj trūksta. Aš jums galiu papasakoti apie moralinę / emocinę viso to pusę. Jeigu reikės, rašykit kad ir privačiai. Turiu šeimoj psichologų - man jinai (šeimosfraugė-psichologė) padėjo su gyvūno netektim susitvarkyti

Kokia liūdna istorija Kaip tik myluoju savo kiauliuką pasidėjus ant kelių, ir taip liūdna skaityti!
Aš manau spręskite pagal gyvūnėlio būklę, jei jam skauda, jei kankinasi, manau verta pagalvoti apie migdymą. Bet jei gyvūnas dar bando kabintis į gyvenimą, leiskite jam pagyventi... Aišku mes nežinome, ką jis jaučia, bet spręskite pagal esamą situaciją. Ir stiprybės Jums Tikrai ne pats lengviausias sprendimas jautresniems žmonėms.
Vaikystėje teko migdyti žiurkėną, tuo metu net nesvarstėme ar to reikia, veterinaras pasakė kad labai negerai, ir sutikome. Dabar dar tikrai pamąstyčiau, ar tikrai taip negerai...

Sveikos, ačiū patarimus, ir kad pasidalinote savo istorijomis.
Čilės jau nebėra, tik vis neprisėdau parašyti. Grįžusi iš darbo radau vos kvėpuojančią, gulinčią pasliką, ir paskubom lėkiau į vet. kliniką užbaigt jos kančių. Vis dėlto pasirinkau tą, kuri turi patirties su mažais žvėreliais, kur ją pažįsta ir yra operavę - laimei, sutiko priimt, nors jų darbo valandos jau baigėsi. Vetė naudojo nuskausminamąsias dujas prieš suduodama injekciją.
Dabar dar sąžinė pagraužia, kad iš pat ryto nevežiau, nors jau buvo silpna, kad visą dieną dar turbūt gulėjo.... na, turbūt sąžinė visad graužia, ką bedarytum... bent jau žinau, kad padėjau kol ji kabinosi į gyvenimą, kol bent maistu džiaugėsi.

Laugh_Cry, degučiai pas žmones gyvena 6-8 metus, aš tikėjausi, kad pas mane išgyvens ilgiau, nes gauna ir vet. priežiūrą, ir sveiką maistą... bet mergikes gavau kai jau buvo 5 metų, pasirodo, abi su problemomis.

Na, Čilė nebesikankina, o jos sesė turi naują draugę.

Laikykimės!

Kaip ziurkiu augintojai laikosi?

Gal turit koki konkretu kraika parekomenduoti? Ornella, minejot, kad uzsisakinejat is lenku. Idomu, ar labiau apsimoketu uzsisakyti, kai neimi urmu daug visko, ar galima rast normalaus pas mus. Dabar naudoju “Carefresh Confetti”. Man jis patinka ir ziurkem tinka, bet galvoju gal kazkokiu kitu variantu yra. Jus raset ne viena karta jau, bet pameciau dabar jau :/