Čią įrašėm pasakytę (kaip kokie išmanučiai
)https://www.youtube....h?v=km5r-aPuZMY
Pasaka apie vorą Robertą ir jo pusbrolį Tadą
Pradėjus pūsti rudeniškiems vėjams ir ėmus kristi nunokusiems raudonskruosčiams obuoliams, voras Robertas, pasislpęs drėvėje, treniravosi regsti tinklus ir sugauti ateinančias Bobas.
Bobos, kaip žinia, užsukdamos į Rudens šventę, visiems dovanų atnešdavo po saują Saulės ir po dvi rieškutes šilumos. Bobos, vaikams kaip tiems obuoliams, paraudindavo skruostus, veidukus nuspalvindavo šypsenomis ir šitaip Boboms viešint kiemuose, namuose ir soduose, būdavo laimingiausios dienos pasaulyje. Ak, kokios nuostabios tos Bobos! Galėtų tik ilgiau pasibūti... - galvojo Robertas ir mintis po minties rezgė pinkles, kurios Bobų vasarą visus metus galėtų išlaikyti...
Pagalbon pasitelkęs visus čiuptuvėlius ir ramybėje palikęs visas museles, Robertas kantriai dirbo... Jau buvo sumanęs, kaip visais suregztais tinklais jis aprazgys obelis, kiekvieną mažą tarpelį tarp šakelių, kaip apvynios tvoras... Gal net užteks ir vaikiškus skruostelius privynioti? mąstė Robertas tupėdamas drevėje. Mąstė ir dirbo, vis maža jam atrodė tų tinklų priregzta...
Vieną dieną pas Robertą į svečius užsuko jo pusbrolis Tadas. Šis buvo ne toks gudrus kaip Robertas, užtat labai klusnus ir darbštus. Voro Tado ausys buvo kiek nulėpusios, akys įdubusios, bet gražiausia ir geriausia, ką turėjo, buvo miklūs čiuptuvėliai. Kartą net gyrėsi visiems vorams, kaip musę mintimis, tiesiai į čiuptuvą, priviliojo...
Tadui taip ir kilo mintis, kad jeigu jie drauge Bobas gaudys joms net per plauką nepavyks pasprukti, ir tada jau galės jie visus metus Bobų vasara džiaugtis. Pasidalino pusboliai vorai darbais: Tadas - Bobas į tinklus vilios, o Robertas, ten ir šen, tinklus kabins, menkiausio tarpelio nepaliks.
O kai jau Bobos užsuko į rudens šventę, atnešusios po saują Saulės ir po dvi rieškutes šilumos, vakams ir obuoliams paraudinusios skruostus, bei veidukus nuspalvinusios šypsenomis, vorai jau buvo suruošę boboms pinkles. Keista tik, kad bobos, rankytes patrynusios ir veidukus nusibraukusios, iš ilgų regztų tinklų ėmė ir be vargo paspruko. Nejau jos tokios stiprios buvo?
Vargu... Nežinojo Robertas, pagrindinio dalyko: tinkleliai jo kaip siūlėliai ploni gavosi. Vis daugiau Vorui RObertui magėjo jų prikabinti visur: ir šen, ir ten, anur bei kitur... Taip ir gavosi siūlėliai, vos į plaukus įsiraizgantys, dar kartais piršteliuose įstringantys, ir bobų jie visai nesulaikantys...
Aišku, nesužinojo Robertas, tikrosios bėdos, vis manė, kad per mažai tinklų priraizgė, jei bobos nei vienos nepagavo... Kiek paliūdėjo, bet savo tikslo abu užsispyrę vorai ir toliau siekė. Tad kiekvienąkart Boboms sėkmingai iš spąstų išsisukus, vorai sulenda į drevę, per rudenį ir žiemą tūno, toliau tinklus rezga, kad iki kitos Bobų vasaros jau būtų daug daugiau slaptų kėslų Bobų vasarai prirezgę. Ir tik pajutę kvepiant vasara, šie išleda iš drevės ir vėl imasi darbo: vienas tinklus kabina, kitas mintimis bobas į tinklus vilioja.
Na, o mes taip kiekvienais metais ir įsipainiojam į voro Roberto pintus tinklus, privilioti klastingų pusbrolio Tado minčių. Įdomu, ar pavyks jiems kokį kartelį bobas bent kiek ilgiau užlaikyti ir leisti mums šiltu rudeniu pasidžiaugti?
