QUOTE(Moonte @ 2015 04 09, 19:33)
* Zmones reikia gebeti suprasti ir visai nesvarbu, kad jie netobuli, nebutina juos spardyti ir akmenymis metyti. Dar daugiau, savo neva glostimu t.y. bandymu suprasti, isklausyti zmogu, o ne teisti, as suteikiu zmogui pasitikejima savimi, vilti kad jis yra mylimas bet koks. Nes mes mylime zmones ne uz tai kokie jie, o uztai kad jie aplamai yra. Ar ne to mus moke Kristus?
** Niekada netikekite hipotetiniais pareiskimais. Prielaidos tai vienas, o gyvenimas visiskai skirtigi dalykai. Dar pridesiu, kad poziuris i situacija, vertinimas su amziumi kinta.
** Niekada netikekite hipotetiniais pareiskimais. Prielaidos tai vienas, o gyvenimas visiskai skirtigi dalykai. Dar pridesiu, kad poziuris i situacija, vertinimas su amziumi kinta.
* Taip, Moonte jūs teisi. Žmones galima suprasti ir pateisinti. Visokius. Kaip ir visokį jų elgesį. Tik, ar visada to reikia? Kas liktų iš vertybių, iš tautų, iš pasaulio, jei viską toleruotume ir viską suprastume? Jeigu einant giliau, pasiklausę žudikų argumentų, jausmų, gyvenimų, galbūt irgi rastume savyje to supratimo dėl jų elgesio. Tik, ar dažnai jiems atleidžiame? Na, paduoda paskutinę vakarienę, pagal jų pageidavimą, o paskui čakšt vaistų dozė venon. Kur dingsta tas supratimas, tada? O, gal tiesiog pasirenkame: vienus suprantame, kitus ne?
Vieniems neištikimybė šeimoje mažas dalykas, vertas didelio supratimo ir pagarbos. Kitiems, vertesnės vertybės vardant tautos, tėvynės? Vieni myli valstybes, kiti savo mažas, kasdienines šeimas? Bet, kad ir kaip norėtume būti vienas kitam tolerantiški ir supratingi, nori nenori yra normos ir ribos. Sutikit, gi kitaip balaganas gautųsi. 
Kitaip tariant: nieko švento 
** Moonte, man ne nioliką metų, kad paauglystės svaičiojimus priimčiau kaip už gryną pinigą ir iki šiol jais tikėčiau. Kartais atrodo, kad va tos pagundautojos apie svaiginančias meiles, užstrigusios tame amžiuje
Labai atsiprašau 
Kaip ir minėjau: artimai bendraujant su žmogumi, negali nežinoti jo nuomonės.
