Tai, kad vaikai nemėgsta būti vieni yra visiškai natūralu ir teisinga. Tais senais laikais, kai naujagimiai dar laikėsi įsikibę į motinos plaukus, kad nenukristų (iki šiol išlikęs griebimo refleksas), jie nuo mamų nesitraukdavo. Mažylis yra bejėgis, vienas pats išgyventi negali, vadinasi ir būti vienas jis neturi. Jei ant mažylio veiduko užkristų vystyklas, jis imtų mosikuoti rankytėmis ir verkti, kad nusiimtų jį. Vaikas pajuto pavojų, instinktai jam sako, kad niekas negali trukdyti jam kvėpuoti. Tie patys instinktai jam kužda: jei mamos nėra šalia, vadinasi ji dingo. Reikia ją pasikviesti, nes be jos pagalbos neapsieisiu. Tai ne kaprizas, tai gyvybiškai svarbus poreikis: mama turi būti šalia. Jei greta yra ne mama, kurį laiką galima tai išgyventi, bet neilgai. Nes mažylis žino, kad tik mama gali pamaitinti ir pasirūpinti juo.
Kitas periodas, kada ypač prireikia mamos, prasideda tuomet, kai vaikas išmoksta judėti ir gali pasimesti, pargriūti. Gamta ir šiuo periodu pasirūpino, jog mažylis ypač reikalautų mamos buvimo greta.
Nereikia bijoti dažniau paimti vaiką ant rankų, pakalbinti, prieiti prie jo. Labai greit mažylis užaugs ir jūs suprasite, kokia tai buvo laimė, kai ant jūsų rankų ramiai snaudė mažas šiltutėlis kūdikis, dar nereikalaujantis nepriklausomybės ir savarankiškumo.
Šaltinis: detochka.ru
{mosimage}Ar reikia imti vaiką ant rankų, kai tik pravirksta, ar geriau tegu nebūna lepūnėlis ir pratinasi apsieiti vienas? Savarankiškumo metas tikrai ateis, mažylis nebebus toks priklausomas nuo jūsų. Tai nutiks nepriklausomai nuo to, ar ruošite mažylį tam, ar ne. Galima suprasti mamą, kuri pavargo, nori miego, ar šiuo momentu negali atsitraukti nuo darbo. Sunkiau suprasti motiną, kuri gali ir nori pabendrauti su mažyliu, bet nedaro to tik todėl, kad šis nepriprastų būti ant rankų.