Daugelis tėvų stengiasi, kad jų atžalos per TV nežiūrėtų jokių siaubo, veiksmo filmų ar realybės šou. Vis dėlto, kartais nuotolinio valdymo pultelis atsiduria mažylio rankose, ypač, kai savaitgalio rytais tėveliams norisi dar pamiegoti. Gerai, kad tie, kurie vaikosi reitingų, kurdami skandalingas, intriguojančias ir pikantiškas laideles, tokiu metu irgi dar miega. Na, o mikių pūkuotukų, teletabių ir kt. peržiūrų turbūt galima ir nekontroliuoti...
Šiokiadienių rytais mėgstantys ilgiau pasnausti „cenzoriai“ turėtų suklusti, nes kol jie miega, mažyliai randa „uždraustų vaisių“: skandalingų infošou pakartojimų, meilės sūkuriuose besisukančių serialų herojų („Ak, kuris yra mano kūdikio tėvas?! „), drąsių, iki dantų apsiginklavusių kovotojų skerdikų, ir t.t.
Kad ir kaip mums norėtųsi, kad visi kanalai rytais rodytų vien gražius animacinius filmukus, pažintines laidas apie gamtą ir pasaulį, ar lėlių teatrą, TV realybė viską surikiuoja savaip. Ką apie visa tai mano psichologai?
Blogiausia ne tai, kad vaikas visa tai, kas jam draudžiama, pamatys, o kad jis tai žiūrės vienas, savarankiškai, ir nesulauks tėvelių komentarų, paaiškinimų. Net ir patys atviriausi vaikai ne viską pasipasakoja savo tėvams. Jūs galit net nenujausti, kodėl vaikas ėmė bijoti tamsos, kodėl žaisdamas agresyvius žaidimus vis kartoja: „Aš tave užmušiu!“. Neįmanoma, o be to ir ne visada reikia stengtis apsaugoti mažylį nuo ne itin kokybiškų animacinių serialių, nes jis vis tiek juos pamatys. Žymiai svarbiau yra vaikui paaiškinti, kas yra gėris ir blogis, kas yra juokdarys ir kvailys, piktasis ir gerasis herojai. Kartu peržiūrėję animacinius nuotykius, būtinai juos aptarkite, paanalizuokite situacijas, veikėjų poelgius. Po TV žiūrėjimo, pasiūlykite vaikui nupiešti ar nulipdyti matytus animacinius veikėjus. Tai labai padeda lavinti vaizduotę.
Kaip reaguoti į nekontroliuojamą nuotolinį kanalų perjunginėjimą? - Jis būtų pavojingas net ir tuomet, jei visi TV kanalai rodytų specialias laidas vaikams. Nuolat maigydamas pultelio mygtukus, vaikas pradeda nebesuvokti vienos vaikiškos laidelės kaip visumos, kaip baigto kūrinio. Ir tai tikrai neugdo mažylio gebėjimo susikoncentruoti. Reikėtų nuo pat mažens ugdyti supratimą, kad TV programos yra informacijos šaltinis, o ne „fonas“.
Neblogai būtų susikurti šeimoje savas TV žiūrėjimo taisykles. Jei ankstyvais savaitgalio rytais mažylis įprato žiūrėti TV, iš vakaro peržvelkite rytines programas ir kartu išrinkite animacinius filmukus ar filmus vaikams, kuriuos leidžiama žiūrėti (apibraukite juos ryškia spalva ir nusistatykite žadintuvą). Reikia klasifikuoti laidas į naudingas geras ir į draudžiamas - agresyvias, žiaurias, nepadorias. Yra ir trečias laidų tipas – ne pačios naudingiausios, intelektualiausios, bet priimtinos: populiarūs madingi animaciniai serialai, kurie labai patinka vaikams. Nereikėtų griežtai uždrausti juos žiūrėti, nes labai greit vaikas ims nekęsti visų „teisingų“ TV laidų ir paslapčiomis lauks progos, kada pultelis liks be priežiūros. Kada nors tikrai sulauks...
Išneškite televizorių iš vaikų kambario. Pasirūpinkite, kad „bendro naudojimo“ televizoriuje pikantiški „suaugusiųjų“ kanalai nebūtų lengvai surandami.
Jei turite DVD grotuvą, patys susikurkite mėgstamų animacinių filmukų ar pažintinių laidų įrašų kolekciją savaitgalio rytui. Neleiskite jų žiūrėti šiokiadieniais, tegu vaikas laukia savaitgalio.
Daugelis gydytojų linkę manyti, kad 2,5-3 metų mažyliams dar nereikėtų leisti žiūrėti TV.
3-4 metų vaikams rekomenduojama TV žiūrėti ne ilgiau kaip 15 minučių per dieną;
5-6 metų vaikams – pusvalandį; septynmečiams – iki 40 minučių;
iki 12 metų mokyklinukai prie spalvotųjų ekranų gali praleisti 1 valandą;
paaugliai – 1,5 valandos.
Deja, tikrovė tokia, kad 4 -10 m. vaikai prie TV praleidžia daugiau nei 2,5 val., 11-14 m. vaikai – daugiau nei 3 valandas.