Mažylis viską nori daryti patys, netgi tai ko dar nemoka. Labai dažnai tai liūdnai baigiasi, mamos pyksta. Bet suaugusiems reikia atminti auksinę taisyklę: mokėjimas ir patirtis įgyjama ne iš karto
"Aš niekada gyvenime nieko nedariau savarankiškai"
"Tėtį paimk vinį, o aš per tą laiką patepsiu klijais ." Ir trijų metuku sūnelis tepa klijais savo kelnės vietoj lentos. " Stuktelt per šitą vinį, ar ne? Ar taip, tėti?" ir sūnelis kala per vinį taip kad jam neprikalti jos ir per dvi valandas. " Gerai užteks, eik pažaisti." Pažįstama situacija, ar ne taip? Mažylio pastangos pradeda Jus erzinti, nors dar prieš pora minučių Jūs patys pasiūlėte jam padėti Jums surinkti stalą. "O kodėl gi ne, - pagalvojote Jūs - juk jam jau beveik keturi metai". Taigi kas geriau : leisti mažyliui daryti tai ko jis dar nemoka arba uždrausti jam artintis prie įrankių?
Praraja tarp trimečio ambicijų ir jo realių galimybių yra tokia didele, kad jo ryžtas būti savarankišku glumina tėvus. Vaikui patinka vaidinti suaugusį, bet jau po minutės jis elgiasi kaip mažylis. Jis gali idealiai sutvarkyti knygas lentynoje ir nukrist nuo taburetės tik todėl kad mamytė su tėveliu jo neprižiūrėjo. Psichologai perspėja kad suaugę linkę pervertinti net tik trimečio, keturmečio gebėjimą laikyti lygsvarą bet ir jo savarankiškumą bei atsakingumą. Todėl tėvai pradeda per daug reikalauti ir kaip tokio elgesio paseka vaikas pradeda neklausyti, juk ir trimečiui reikalavimai negali būti tokie pat kaip ir suaugusiam. Jis Jums gali padėti daryti ką nors (tik jeigu pats to nori) arba padaryti kažką ką jis jau gerai moka. Tėvams sunkiausia surasti aukso vidurį tarp draudimo mažyliui dalyvauti suaugusiųjų darbuose ir visiškos laisvės. Reikia mokėti paaiškinti vaikui, norinčiam viską padaryti pačiam ir padėti savo tėvams kad šiuo metu jums jo pagalbos nebereikia arba kad toks jo savarankiškumas gali blogai baigtis.
Suprantama, kad trimetis jau gali pats apsirengti ir susitvarkyti, tačiau jeigu jis serga, pavargęs arba ne nuotaikoj jam prireiks jūsų pagalbos. Palaipsniui ši pagalba turėtų mažėti ir apsiriboti tik ypatingomis aplinkybėmis. Keturmetis jau sugeba pats nusiprausti, išsivalyti dantis, užsisegti sagas ir užtrauktukus ir t.t. tačiau psichologai teigia kad mokėti dar nereiškia privalėti tai daryti. Vaikas jau supranta tam tikras elgesio taisykles, o kai ką reikia iš anksto aptarti, paaiškinant ką ir kodėl galima ar negalima daryti ir kas tada gali būti. Taip mažylis atsimins kad viryklės geriau neliesti (kaip įjungtos taip ir išjungtos), o pro balkono grotas geriau nepersisverti.
Kai pasireiškia mažylio nenoras ką nors daryti būkite pasiruošę, pvz. vaikas nenori eiti maudytis, paklauskite jo ką jis nori pasiimti į vonią - ančiuką ar laivelį.
Bet labiausiai vaikus kamuoja klausimai kodėl galima daryti vieno ir negalima kito. Jeigu sode jis padeda jums laistyti lysves, bet jūs net artyn neprileidžiate prie grėblių ar dalgio, reikia ramiai ir suprantamai paaiškinti vaikui kuo jie pavojingesni už laistytuvą. Tai darant nereikia jo gąsdinti, pakaks jei jis pažadės šių daiktų neliesti, be to jūs privalote laikytis savo žodžių. Kažin ar mažylis klausys Jūsų jeigu vieną dieną Jūs leisite jam naudotis grėbliu, o kitą drausite.
Kartais pasitaiko situacijos kai aiškinimai nėra geriausia išeitis. Tarkim jeigu vaikas bando pereiti gatvę degant raudonai šviesai arba parduotuvėje pasiimt arčiausiai gulintį sausainių pakelį, bet dėl to nukris dar keletą pakelių ant grindų jokie aiškinimai čia nepadės, nes kai jie pasieks savo adresatą jau bus per vėlu. Panašioje situacijoje reikia nurodymų, beveik įsakymų. Ir jau ramioje aplinkoje, namuose be rėkimų ir priekaištų paaiškinti vaikui kodėl to negalima buvo daryti ir kaip teisingai reikėjo elgtis.
Kartais vaikas dar per mažas suprasti kodėl vieną galima daryti, o kitą, labai panašų dalyką, ne. Todėl psichologai siūlo tėvams aiškinant vaikams draudimų priežastis, jų nesilaikymo pasekmes, girti teisingą elgesį ir skatinti paklusnumą. Tokio pobūdžio frazės kaip: " Jeigu tu apsirengsi, mes eisime į parką" mažyliui skamba žymiai įtikinamiau negu grasinimas: "jeigu nepasirengsi neeisi į parką". Palaipsniui vaikas pripras kad taip pat kaip mama ir tėtis jis turi ir gali kai ką pasidaryti. pav.: padengti stalą, plauti vaisius ar daržovės, pakelti telefono ragelį ( jeigu žinoma tėvai jam paaiškino ką reikią sakyti ir kad ragelį reikia perduoti suaugusiems), sudėti nešvarius rūbus į skalbimo mašiną ir t.t.
Kantrybės, kantrybės ir dar kartą kantrybės
Smulkių darbelių ir pavedimų atlikimas lemia įgūdžių atsiradimą, bet svarbiausiai savarankiškumo ir atsakingumo vystymąsi ir kuo daugiau mažylis turi galimybių tai daryti tuo geriau. Lengva nebus, bet tai išmokys Jūsų brangenybę savarankiškai susidoroti su sunkumais. Jeigu vaikui niekaip neišeina užsisegti, jums nereikia pulti jam padėti, geriau palaikykite, tegu mažylis pasistengia tol kol neišmoks.
Nuo 3 metų, kai vaikas jau pakankamai gerai šneka būtent kalba padės jam bendrauti su suaugusiųjų pasauliu ir netrukus tapti visateisiu jo nariu. Dalyvavimas įvairiuose namų darbuose padarys vaiką savarankiškesniu, rimtu ir atsakingu, taip pat jis įgys tam tikrų žinių ir įgūdžių. O iš tėvų reikia pagalbos ir kantrybės, kantrybės ir dar kartą kantrybės.
Tėvai turi atsiminti kad:
· Kategoriški draudimai stabdo vaiko vystymąsi;
· Nereikia stengtis apsaugoti vaiko nuo visų negandų, draudžiant
jam suptis ar bėgioti. Perspėjant mažylį apie pavojų būkite pasiruošę
padėti, bet atsisakykite perdėto rūpinimosi.
· Pastovius priekaištai kad vaikas kažką ne taip padarė ir kad jam
niekas neišeis lemia nepasitikėjimo savimi jausmo atsiradimą .
Iš rusų kalbos vertė Iva
Šaltinis: www.nanya.ru