Kasmet vis daugiau tėvelių kreipiasi pagalbos į logopedus, nes jų 2-3 m. mažyliai nepradeda kalbėti. Ar iš tiesų jau metas susirūpinti? Trimečių berniukų tėvai mėgsta aiškinti tai lyties skirtumu - esą jie pradeda kalbėti vėliau už mergaites; arba ieško priežasčių savo pačių vėlyvoje kalbos raidoje. Paveldėjimo faktorius iš tiesų egzistuoja, tačiau ar tai pagrindinė sutrikusios kalbos priežastis, nustatyti gali tik specialistai.

Aplinkiniai skuba raminti: „Pradės kalbėti, nebijok“, ir pateikia galybę pavyzdžių, kaip giminaičių ir draugų vaikai prakalbo tik sulaukę 3 metų. Taip gali būti, bet ne visada. Neretai kalbos raida būna sutrikusi dėl nėštumo bei gimdymo metu iškilusių komplikacijų, arba vaikas turi sudėtingų kalbos sutrikimų (motorinė ir sensomotorinė azalija, įvairių formų dizartrija).

Pagrindinės priežastys – nervų sistemos pažeidimai:

1. vaisiaus hipoksija (būklė, kai į vaisiaus kraujo apytaką patenka mažai deguonies ar jo visai nepatenka).

2. gimdymo trauma (vietinių audinių ar organų pažeidimai dėl akušerinių manipuliacijų, bendri organizmo homeostazės sutrikimai dėl mechaninių traumų arba traumų, susijusių su asfiksija, hipoksija, nepakankamu audinių brandumu).

Kitos galimos kalbos raidos sutrikimų priežastys:

- asfiksija (sutrikęs naujagimio kvėpavimas);
- infekcija motinos įsčiose arba pirmosiomis gyvenimo savaitėmis;
- chirurginės operacijos iki 3 metų;
- kraujo perpylimas naujagimiui;
- Fiziologinio vystymosi sutrikimai iki 1 m.;
- “užsitęsusi gelta“ (aukštas bilirubino kiekis neigiamai veikia smegenis, klausą, regėjimą, nervų sistemą);
- klausos sutrikimas;
- protinis atsilikimas;
- smegenų trauma.

Kalba gali užtrukti ir dėl psichinių traumų: vaikas stipriai išgyveno išsiskyrimą su artimaisiais, arba šeimoje jau seniai tvyro traumuojanti atmosfera. O gal tėveliai yra pernelyg „rūpestingi“? Yra tokių tėvų, kurie pasiruošę viską už vaiką padaryti patys, net ir kalbėti...  Juk kalbėti pradedama kaip tik todėl, kad žmogus galėtų išsakyti kitiems savo norus ir poreikius. Tokie vaikai nejaučia stimulo kalbėti, nes juos ir taip supranta iš pusės žodžio!

O kartais susidaro priešinga situacija: tėvai neturi galimybių pasiimti vaiko priežiūros atostogų, anksti išeina į darbus, ir jiems nėra kada užsiiminėti su mažyliu: dainuoti, eiti pasivaikščioti, sekti pasakas, žaisti – stimuliuoti kalbos įgūdžių atsiradimą. Sugrįžę po darbo į namus, tėvai nori žiūrėti TV, paskaityti spaudą, susitvarkyti buitį ir t.t., todėl vietoje tėčio ir mamos, pagrindiniu informacijos šaltiniu vaikui tampa televizorius. O jis tik perkrauna mažylio smegenis nereikalinga informacija ir blokuoja dėmesį.

Štai keletas jus suneraminti turinčių signalų, reiškiančių, jog turėtumėte kreiptis į specialistus:

- Jei 2 metų mažylis moka neaiškiai vapalioti tik apie 10 žodelių; nevartoja frazių; negali 2-3 žodžiais įvardyti, ką mato paveikslėlyje (pvz.: miškas, pelytė ir mašina);

- Jei 3 metų vaikas neatsako į paprasčiausius klausimus: Kas? Kur?; nekalba 3-4 žodžių frazėmis; painioja sąvokas „aukštyn-žemyn“; neįvykdo dvigubos komandos paeiliui: „Pakelk meškutį ir atnešk man“.

Kuo anksčiau specialistas pradės užsiėmimus su vaiku, tuo geriau. Tačiau tėvai neretai veltui laukia iki 3 metų. Delsimas tik prideda naujų problemų. Procesas žymiai efektyviau koreguojamas ankstyvuoju periodu (nuo 2,5 iki 5 metų), kai aktyviai formuojasi kalbos įgūdžiai.

Skaitykite vaikui knygas, dainuokite, deklamuokite. Įvardinkite garsiai aplink esančius daiktus ir vykstančius reiškinius. Žiūrėkite į savo vaiką, kai kalbate su juo. Darykite pauzes ir pakartokite frazes, naujus žodžius, kad mažylis įsisavintų tai, ką pasakėte. Kasdien papildykite vaiko žodyną bent keletu naujų paprastų žodžių. Padėkite vaikui išmokti klasifikuoti daiktus, pasakodami ką su jais galima veikti ir ko negalima daryti.

Bet kokią diagnozę įveikia dėmesingumas, rūpestis ir pagalba.

Šaltinis: žurnalas „Šeimos pasaulis“