Pinigai suteikia pasirinkimo laisvę:
- Pirkti tai, ko norisi tą akimirką (vaikai daug impulsyvesni, nei suaugusieji).
- Pirkti nesiklausus tėvų nuomonės (Negalima valgyti daug šokolado! Kam tau tie lipdukai?). Vaikas pirmąkart susimąsto, ko jam reikia ir kaip tai įsigyti; ką pirkti dabar, o kas gali palaukti.
Pinigai pakylėja savęs vertinimą:
Kai duodame vaikui kišenpinigių, mes parodome jam, kad pasitikime juo. Tikime jo savarankiškumu, kad protingai juos išleis.
Vaikas mokosi bendravimo:
vaikui, kuris niekada neturėjo savo asmeninių pinigų, būna sunku išdrįsti kalbėti su pardavėja prekybos centre, nueiti sumokėti mokesčius, ne todėl, kad jis nedrąsus, o dėl to, kad neturi jokios patirties.
Pirkdamas, vaikas mokosi ginti savo interesus:
dar nė vienam prekybininkui nepavyko įtikinti vaiko nusipirkti tai, kas jam nepatinka.
Daugelis tėvų nenori duoti pinigų vaikams, nes:
- mano, kad vaikams jie nereikalingi
- vaikai per daug patiklūs ir naivūs, todėl negali gudriai su jais elgtis.
Vaikai gali pinigus:
- pamesti
- paskolinti pažįstamam, kuris niekada jų negražins
- išleisti niekučiams
- panaudoti taip, kaip mums nesinorėtų (įsigyti alaus, cigarečių, išleisti kompiuterinių žaidimų salėje)
- jį gali apgauti.
Galbūt geriau pinigų neduoti ir vaikas nebus apgautas, nerūkys, neišlaidaus. Užtenka duoti pinigų kelionei į mokyklą ir atgal bei maistui. Bet...
Labai gali būti, kad vaikas:
- sutaupys pinigų nevalgydamas pietų
- nesusimokės už važiavimą transportu, o už sukauptus pinigus vis tiek įsigis tai, ko trokšta.
- rankios centus, rastus gatvėje ar namuose...
Galbūt jis klusniai apsieis be pinigų ir susidurs su panašiomis problemomis jau būdamas vyresnis. Tačiau tuomet jis bus neryžtingas, nepasitikintis savimi ir aplinkiniais, o po 10-15 metų dėl visų iškilusių problemų kaltins tėvus. Suaugę tokie žmonės dažniausiai bijo leisti pinigus ir nusipirkti kažką sau. Tokie vyrai paprastai atiduoda visą savo uždarbį žmonoms, mamoms namų ūkio reikalams. Tokie žmonės nemėgsta apsipirkinėti vieni, nes dėl kiekvienos smulkmenos turi klausti patarimo. O nusipirkę kažką sau, jaučia kaltę, kad per daug išleido.
Pinigų galima duoti įvairiais būdais:
- konkreti suma apibrėžtam laikui
- atlygis už atliktus darbus namuose
- paskatinimas už sėkmingus mokslus
- siurprizai švenčių proga.
Pinigų galima duoti jau maždaug penkerių metų vaikui, nedidelę sumą kasdien (sausainiams, lipdukams ir pan.). Laikui bėgant didėja tiek suma, tiek laikotarpis, kuriam ji skirta. Augdamas, vaikas mokosi pasirinkti ne tik ledus, bet ir mokyklinius reikmenis, vėliau drabužius, apavą.
Kai kuriuos žmones kankina abejonės: ar gerai vaikui duoti pinigų už gerą pažymį, už pagalbą namuose? Bet juk galima duoti pinigus besišypsant, o ne taip, lyg išmokėtumėt darbininkui atlyginimą. Svarbiausia ne kokiu būdu duosite pinigų ir už ką, o kokia bus jūsų veido išraišką, kai tai darysite. Jei mes šypsomės, atverdami piniginę vaikui, paskatiname vaiko iniciatyvą. Bet jei mes akmeniniu veidu iškilminga intonacija ilgai vardijame už kokius nuopelnus duodame pinigų, vargu ar sulauksime vaiko padėkos.
Jei jau susitaikėte su ta mintimi, kad vaikai nesugeba protingai leisti pinigų, teks susimąstyti, kokią sumą esate pasiruošę paleisti vėjais. Ši suma priklauso nuo tėvų pajamų ir vaiko charakterio . Atminkite, kad vaikai leidžia dideles sumas niekniekiams ne dėl to, kad jiems viso to trūksta, o todėl, kad jie nežino, kaip kitaip galima su pinigais pasielgti. Smulkmenos būna įvairios: vieniems tai yra šokoladukai, kitiems kuprinės ar žaidimai. Beje, dažnai vaikai sumoka už visą kompaniją. Paaiškinkite vaikui, kad kažkada vėjais paleisti jo pinigėliai galėjo kauptis ir išaugti į tokią sumą, už kurią būtų pavykę nusipirkti kažką vertingo (kas jam tuo metu yra svarbu ir trokštama). Išmokykite savo mažylį viso to, ką pati mokate ir nesijaudinkite. Kad ir kaip mes stengsimės, vaikai vis tiek leis pinigus taip, kaip jiems atrodo reikalinga.
Šaltinis: kleo.ru