{mosimage}Labai keistai persipina ikimokykliniame periode vaiko spontaniškumas ir “teisingas” elgesys. Iš vienos pusės, ikimokyklinukas dar nepakankamai pasitiki savo patirtimi, bet yra labai imlus naujų taisyklių bei normų įsisavinimui, todėl daugelyje situacijų, kurias kontroliuoja “suaugusių pasaulis”, vaikas siekia būti paklusti normoms. Iš kitos pusės, savarankiška vaiko savo veiksmų kontrolė dar labai nestabili, todėl jei nėra pastovaus norminio spaudimo iš išorės, vaikas savarankiškai negali ištverti teisingo elgesio rėmuose.

Ikimokyklinukas labai imlus ir mielai kopijuoja aplinkinių elgesio modelius, tačiau siekdamas  pamėgdžioti, vaikas nemoka kritiškai atsirinkti, todėl kaip kempinė gali sugerti tiek gerus, tiek blogus elgesio pavyzdžius.

Tėveliai bei pedagogai labai mėgsta ugdyti vaiką stiprindami vien socialiai teigiamus pavyzdžius, tačiau tai veda į aklavietę.

Kitas kelias, mažiau patrauklus pedagoginiu atžvilgiu, slepiantis savyje daugybę konfliktų ir aštrių kampų, bet naudingesnis vaikui – nepriklausomo socialinio elgesio formavimas. Nepriklausomybės čia – gebėjimas pastebėti situacijas, kai bendraamžių ar suaugusių  poelgiai neadekvatūs bei pasipriešinimas jų autoritetui, elgiantis taip, kaip atrodo teisinga pačiam.  Pirmosios nepriklausomybės užuomazgos – kitų žmonių klaidų pastebėjimas. Į ką išaugs šie pirmieji daigai labai priklauso nuo suaugusių reakcijos. Nemalonu, kai mažas vaikas prikiša jūsų nenuoseklumą ar akivaizdžią elgesio klaidą, bet ką padarysi?..

Šaltinis: parent ru