{mosimage}Rodos tik vakar pirmąkart atvedėte savo pirmokėlį į mokyklos klasę. Didžiavotės savo atžalėle ir puoselėjote pačias gražiausias viltis. Tada dar negalvojote apie problemas ir sunkumus, nes manėte, jog sugebėsite viską kontroliuoti. Bet štai praėjo vos keletas pirmųjų rugsėjo savaičių ir problemos jau užgriuvo jūsų pečius. Visa galva pasineriate į mokslus kartu su savo mažyliu: skaitote visus vadovėlius, kartu ruošiate pamokėles, vos ne kasdien užeinate pasikalbėti su mokytoja – argi tai ne idealus pirmokėlio mamos portretas?

      Iš visų jėgų stengiatės atitikti šį idealą, o kaipgi kitaip? Juk savas vaikas pradeda naują gyvenimo etapą, ir jums taip norisi, kad mažyliui sektųsi, kad jis nedarytų klaidų... Kartais taip besistengiant, perlenkiama lazda. Norėtųsi, kad pirmokėlių tėveliai atidžiai perskaitytų, ką šiuo nelengvu visai šeimai periodu jiems rekomenduoja psichologai. Gal kažką darote ne taip? Pradžioje mokslo metų dar ne vėlu pakoreguoti savo elgesį ir palengvinti gyvenimą sau ir savo mažyliui.

      Svarbiausia šiuo periodu – leisti vaikui įgyti savarankiško darbo patirties ir pajusti asmeninę atsakomybę. Štai keletas rekomendacijų:

      1. Nuo pat pirmų dienų nereikėtų ruošti pamokėlių kartu su pirmoku, ir juo labiau – ruošti už jį. Pakanka porą kartų prisėsti šalia, ir jis norės, kad tai tęstųsi metų metus. Ir nereikia po to stebėtis, kad jums grįžus vakare iš darbo, vaikas dar nebuvo prisėdęs prie namų darbų, motyvuodamas tuo, kad suaugusių nebuvo namuose. Arba kad jis nesuprato mokytojos užduoties. O kam klausytis? Juk vakare tėveliai jam viską iš naujo paaiškins. O būna ir taip, kad sulaukiama argumentų: „O tu man šito nepaaiškinai“ arba „Tu pati neteisingai išsprendei“. Nereikia pasiduoti vaiko įkalbinėjimams, arba patiems piršti savo pagalbą. Tai verčia vaiką patikėti, kad jis vienas pats yra bejėgis. Iškart paaiškinkite mokinukui, kad jūs turite savo darbus, kuriuos išmanote, o jis turi savo „darbą“ – mokslus. Ir kiekvienas iš jūsų esate atsakingas už savo darbą.
 
      2. Jei vaikas neprašo, nereikėtų reguliariai tikrinti jo namų darbų. Be abejo, vaikui kartais prireiks jūsų pagalbos, bet tai neturi peraugti į sistemą, kur atsakomybė už visas padarytas klaidas perkeliama ant tėvelių pečių. Daugiau nei pusė visų mokinių negali atsikratyti šio blogo įpročio net ir vyresnėse klasėse.

      3. Pasistenkite neįkyrėti vaikui savo klausimais ir priekaištais dėl įvertinimų. Kaži ar atsiras tėvų, kurie, grįžę iš darbo, pirmiausiai nepaklausia vaiko: „Ar jau paruošei pamokas? Kiek šiandien gavai?“ Vaikui pamažu susidaro įspūdis, kad suaugusiems svarbu tik jo pažymiai, o ne jis pats. Šio amžiaus vaikui įvertinimas nėra pirmoje vietoje. Jis per dieną patiria daugybę naujų ir pačių įdomiausių dalykų, todėl jam norisi tuo pasidalinti su tėveliais. Tačiau mama su tėčiu vis domisi balais, jiems kažkodėl atrodo, kad taip jie rūpinasi mokinuku, moko disciplinos ir padeda greičiau adaptuotis mokykloje. Tačiau sulaukiama atvirkščio efekto: vaikai pyksta, daro viską, bet tik ne ruošia pamokas... Geriau grįžę paklauskite ne apie balus (jis ir pats apie juos papasakos), o apie tai, kas įdomaus nutiko mokykloje? Kas sekėsi lengviau, ir kas sunkiau? Gal kažkas nepatiko? Taip jūs surinksite žymiai daugiau informacijos, vaikas neužsisklęs. O svarbiausia, parodysite vaikui, kad jūs su  juo išvien, esate šalia ir pasiruošę padėti bei paguosti. Dažniausiai vaikui reikia ne paaiškinti užduotį, o paprasčiausio dėmesio. Su užduotimis jis ir pats susitvarkys!

      4. Stenkitės vaiko nekritikuoti, kai jis ruošia pamokas. Tokios frazės, kaip: „Jei atidžiau klausytumei per pamoką, galėtum atlikti užduotį“ arba „Jei nuolat nesiblaškytum, jau seniai būtum paruošęs visas pamokas“ visai nepadeda jam susikaupti. Jos pamažu sunaikina vaiko pasitikėjimą savimi ir tik dar labiau prailgina užduočių atlikimo laiką.

      5. Patogiausią laiką pamokų ruošai geriausia pasirinkti kartu su vaiku. Tegu jis pasijunta aktyvus ir lygiavertis, sprendžiant šį klausimą. Patikėkite, niekas taip nedisciplinuoja, kaip dalyvavimas taisyklių kūrime lygiomis teisėmis su tėvais. Tokiu būdu režimas nebus vaikui primestas iš viršaus (kas tik sustiprina negatyvizmą). Nereikėtų nustatyti griežtos schemos: „Pirmiausiai – pamokos, o po to – visa kita“. Juk jums nereikia, kad pamokų ruoša būtų priimama kaip bausmė? Pavyzdžiui šiltu oru po pamokų geriausia pasivaikščioti ir tik po to sėsti prie namų darbų. O žiemą geriausia iškart paruošti pamokas, o po to žiūrėti TV, žaisti.

      Jei vaikas mokykloje susiduria su išties didelėmis problemomis, barniai namuose ir griežta disciplina nepadės. Kai tėvai rodo pernelyg didelį susidomėjimą vaiko mokslais, vaikai dažniausiai specialiai atsisako mokytis. Tai savotiškas protestas prieš spaudimą, noras  išreikšti savo nepriklausomybę. Labai dažnai nesėkmės mokykloje, nenoras mokytis būna susiję ne su protiniais vaiko gebėjimais, o vaiko santykiais su bendraklasiais ar mokytojais. Tokiais atvejais būna sunku susigaudyti situacijoje, ypač, jei vaikas užsisklendęs dėl to, kad tėvai nuolat klausinėja apie pažymius, barasi dėl prastų balų. Tuomet geriausia kreiptis pagalbos į mokyklos psichologą.

Šaltinis:  beautytime.ru