1. Mylėti save.
Meilė sau vienas fundamentaliausių ir esminių gebėjimų. Kol vaikas nemokės vertinti savo gyvybės, tol negalės būti veiklus, nerealizuos savęs. Vaikui reikia laisvės! Vaikas, kuriam vis prikišamas jo blogas elgesys, vystosi nepasitenkinimas savimi, tai labiau trukdo mokymosi procesui, nei bet kokia kita psichologinė problema.
2. Bendrauti žodžiais.
Po to, kai vaikas sugebės paaiškinti savo poelgius, jį būtina išmokyti padėti kitiems žmonėms, suprasti kitus. Jei mergaitė gali pasakyti mokytojai: Aš taip bijojau, jog man nepavyks, kad net negalėjau mąstyti, mokytoja supras, kad baimė kliudo vaikui mokytis ir sugebės ją nuraminti. Jei vaikas gali pasakyti savo tėčiui: Tu mane gąsdini, kai rėki taip garsiai, - galima tikėtis, kad tėtis pamėgins susikalbėti su juo ramiai. Bet kuris penkiametis , galintis ramiai ir neverčiamas papasakoti apie savo jausmus, sakydamas: Bijau arba Aš labai tave myliu, jau turi sugebėjimą, kuris suteiks jam laisvę mąstyti, domėtis ir mokytis.
3. Domėtis ir klausti.
Visas populiarias knygas ir diskusijas apie tai, kaip ir ko turime išmokyti ikimokyklinukus reikia nustumti į šalį. Kartais mes tiek įsijaučiame į žaidimus su skaičiavimo pagaliukais, kad nebegirdim, ko mūsų klausia vaikas: Kodėl lapai keičia spalvą? Kodėl žolytė auga? Iš kur atsiranda sniegas? ir t.t.
Kai mes sakome: Aš nežinau, Aš dabar užimta, Paklausk tėtės ir pan., mes atmušam vaiko norą domėtis, smalsauti, klausinėti. O jei mes paskatiname vaiko smalsumą, padedame ieškoti atsakymų, prisidedame prie jo intelektinių gebėjimų vystymosi.
4. Suprasti, kad į sudėtingą klausimą paprasto atsakymo nėra.
Vaikai susiduria su rimčiausiais klausimais. Tokioms problemoms, kaip terorizmas, aplinkos užterštumas, mirtini virusai ir t.t., spręsti gatavų sprendimų nėra. Kad taptų subrendusiu ir protingu žmogumi, vaikas turi suprasti, kad reikia kapstyti giliau ir rasti optimaliausią atsakymą į sudėtingą klausimą. Reikia mokyti įžvelgti esmę, pajusti gyvenimiškų situacijų sudėtingumą, kad pasiruoštų susidurti su sunkumais.
5. Neišsigąsti nesėkmių būtina subrendimo sąlyga.
Kad ko nors išmoktume, turime nebijoti klysti, ir patirti nesėkmę. Jei sugebam pasimokyt iš klaidų, kitą kartą atliekam užduotį geriau. Ir vaikams reikia padėti suprasti, kad mokymasis ilgas, lėtas bandymų ir klaidų procesas. Nei vienas didis atradimas nebuvo atliktas be daugybės nesėkmingų mėginimų.
6. Pasitikėti suaugusiais.
Penkiametis vaikas, kuriam greit teks atlikti nemažai mokyklinių užduočių, turi pasitikėti suaugusiais. O tai yra sunku, jei suaugusieji nuolat apgaudinėjo vaiką: pasako, jog niekur neišeis, bet atvedę darželin, išeina; sako kad daktarė nieko nedarys, bet jį paskiepija ir t.t.. Mes žaidžiame su vaikais, norėdami išvengti jų ašarų ir sumokame už tai labai brangiai. Jei norite, kad vaikas jumis tikėtų, geriau pasakykite: Kol tu būsi darželyje, aš dirbsiu, bet po darbo iškart ateisiu pas tave ir mes puikiai praleisim vakarą, net jei teks verksmingai atsisveikinti. Einant pas gydytoją, geriau sakyti: Tau turbūt šiek tiek skaudės, bet skausmas greit praeis, galėsi sėdėti man ant kelių ir prisiglausti.
7. Galvoti savo galva.
Kai vaikas sako: ne, jis pareiškia: aš esu! Tai nutinka tuomet, kai vaikas susidaro tam tikrą savojo aš vaizdą, suvokia save kaip savarankišką asmenybę. Kai kurie tėvai pyksta dėl to, o turėtų džiaugtis. Gebėjimas rinktis, savo unikalumo suvokimas gyvybiškai svarbūs žmogaus egzistavimui.
Penkerių metų vaikas turi turėti savo nuomonę. Šito labai lengva išmokyti paprasčiausiai skatinkite išsakyti, ką galvoja be baimės, kad bus už tai nubaustas.
8. Žinoti, kada galima pasikliauti suaugusių pagalba.
Būtina paaiškinti vaikui, kad suaugęs žmogus gali būti vaiko draugas, gali pagelbėti jam, ir nesielgti kaip su mažium.
Mokytis ir gyventi vaikui bus žymiai lengviau, jei vaikas jaus, kad šeima pati ramiausia ir saugiausia vieta, kad namai jo tvirtovė, ir kad visi čia jį myli ir supranta. Visa, ką gero jis patirs vaikystėje, atsineš ir į suaugusių pasaulį.
Šaltinis: detochka.ru