{mosimage}Kaip dažnai mes vaikystėje girdėdavome iš tėvų: “Vargeli tu mano, vargeli!”, “Ir už ką man toks vaikas?”, “Ir kada tu pagaliau suaugsi?” ir t.t. – mūsų vargšų tėvelių mylimiausių posakių sąrašą pratęsite patys.  Girdėdami šias įprastas frazes, suaugusieji rimtai nereaguoja. O kaip jas vertina 2-4 metų vaikai? Nebeprisimenate?

Žinoma neprisimenat, nes reakcija į jas jau seniai tapo jūsų pasąmonės nuosavybe. Tačiau be priežasties niekas į pasąmonę nenukeliauja...

Bet kuris išsilavinęs žmogus šiais laikais jau žino, kad daugelis mums trukdančių gyventi kompleksų yra atsinešti dar iš vaikystės. Paprastai jie siejami su tėvų auklėjimo stiliumi, šeimos tarpusavio santykiais ir pan.

Egzistuoja tam tikros neakivaizdžios tėvų suformuotos direktyvos, kurias jie, patys to nenorėdami, įkala mums į galvas, daugybę kartų kartodami. Tai ne šiaip sau frazės... Direktyva – tai  slaptas įsakymas, kartojamas diena iš dienos, ir kurio nevykdymas susilaukia bausmės. Taip jau susiklosto, kad tik vykdydamas tėvų padiktuotas direktyvas, vaikas jaučiasi esąs “geras” vaikas, nusipelnęs tėvų meilės. Manoma, kad visas direktyvas iš tėvų gauname dar iki 6 metų. Būtent tuo amžiaus tarpsniu vaikai dar nėra pakankamai kritiški, vertindami suaugusiųjų žodžius ir poelgius, todėl sugeria viską “nefiltruodami”.

JAV psichologai R. ir M.Goldingai tėvų direktyvoms suteikė tam tikrus pavadinimus:
Pirmoji ir pati griežčiausia – “Negyvenk!” Skamba  žiauriai, ar ne? Koks sveiko proto tėvas galėtų to norėti? Tiesiogiai – ne, tačiau kaip dažnai tėvai kartoja vaikams tokias frazes: “Varge tu mano, varge!” “Man nereikia tokio blogo berniuko!” ir t.t. Šiek tiek švelnesnis šios direktyvos variantas “auklėjamieji” pokalbiai su vaiku tema: “Kiek tu man skausmo suteiki, kiek rūpesčių per tave!” (čia prisimenamas ir sunkus gimdymas, ir išgyvenimai, kai vaikas sirgdavo įvairiomis vaikiškomis ligomis, ir t.t.).

Dar viena tema, kurią su malonumu gvildena mamytės: “Aš atidaviau tau visas savo jėgas, laiką, jaunystę ir t.t. (todėl aš taip ir nebaigiau mokslų, taip ir neištekėjau antrą kartą, praradau gerą darbą ir pan.) Šio pamokslo rezultatas - įteigtas vaikui kaltės jausmas įsišaknijęs jo viduje daugeliui metų (“Aš – didžiausias trukdis tėvų gyvenime, amžinai būsiu jiems skolingas”, arba kraštutinis variantas – “Geriau jau manęs iš viso nebūtų”) Tai ypač pavojinga paauglystėje, kada pasąmonėje direktyva gali virsti susinaikinimo programa ir paauglys gali pasinerti į alkoholizmo, narkomanijos liūną. Vaikas mokosi fizinės savisaugos tiek, kiek jo artimieji suaugusieji vertina ir brangina jo buvimą.

Vienas šios direktyvos variantų – vaikas lyg specialiai prisiprašo bausmės, nes ši sumažina kaltės jausmą. Vaikas nesąmoningai ieško situacijų, kur galėtų sulaukti bausmės (jau geriau jaustis kaltam dėl išmušto lango, nei jausti pastovią kaltę dėl neaišku ko...)

Ši vaiko psichikoje įsitvirtinusi direktyva atsiliepia ir jam suaugus: pastovus bandymas įrodyti sau, jog “aš esu svarbus”, netikėjimas, jog “ir mane galima pamilti”, kamuojantis egzistencijos beprasmybės jausmas ir pan.

Antroji direktyva – “Nebūk mažas vaikas!” Turbūt ne vienam teko išgirsti tokias tėvų frazes: “Kodėl elgiesi kaip mažvaikis?”, “Tu jau ne mažas vaikas!” ir pan. Tai yra “vaikiškumas” vertinamas kaip kažkas blogo, gėdingo, o “subrendimas” – vertas pagyrų, geras. Dažniausiai ši direktyva užkraunama vienturčiams vaikams arba vyriausiems šeimoje vaikams. Užaugę, tokie žmonės sunkiai randa kalbą su vaikais, jiems paprasčiau juos mokyti, nei paisyti jų interesų. Tokie žmonės negali suprasti, apie ką galima kalbėtis su vaiku, nes jų pačių vaikystė tam tikra prasme buvo “uždrausta”.  Toks vaikas greit išmoksta užgniaužti savo “vaikiškus” norus. O juk būtent jie bet kokiame amžiuje yra varomoji spontaniška kūrybinė jėga.

Trečioji direktyva – “Negalvok!” Buityje ši direktyva įvardijama frazėmis: “Ką tu čia dar galvoji, daryk kaip pasakyta!” “Nebegalvok apie tai, pamiršk!” ir pan. Ir vaikas pamažu mokosi negalvoti, vietoje to, kad racionaliai spręstų iškilusias problemas. Suaugęs toks žmogus jaučiasi visiškai pasimetęs, kai jam vienam tenka spręsti konkrečias problemas, todėl jo nepasitikėjimas savo protiniais gebėjimais kartais baigiasi neapgalvotais poelgiais.

Dar viena direktyva – “Nejausk!” Pavyzdžiui, “Kaip tu gali bijoti šito šuniuko, jis neįkąs!”, “Kaip tau negėda pykti ant mokytojos, ji gi vyresnė!” ir t.t. Bandoma paveikti tokias svarbias žmogiškas emocijas kaip baimė, pyktis. Jos niekur nedingsta, jų neįmanoma uždrausti, jos vis tiek liks vaiko širdelėje, ir išlįs kada nors, išsilies ant “nedraudžiamų” objektų. Pavyzdžiui, pyktis, kurį jautė mokytojai, gali būti išlietas ant jaunesnių ir silpnesnių, o baimė šunims transformuotis į bet kokią kitą, pvz. tamsos baimę. Neuždrausta, bet išgyventa emocija leidžia ateityje pasirinkti adekvačią reakciją į panašias situacijas. Dažniausiai suaugęs toks žmogus supykęs ant savo viršininko, emocijas išlieja šeimoje ant vaikų, sutuoktinio.

Čia buvo paminėtos tik pagrindinės direktyvos, o jų priskaičiuojama iki 12 ir dar daugiau. Kaip matome, suaugusieji, pilni įvairiausių kompleksų, suformuotų jų tėvų (o šie juos gavę iš savo tėvų), kala juos savo mažyliams į galvas, taip ir nesuprasdami, ką daro. Ar galima išsivaduoti iš šio užburto rato? Ar galima auklėti vaiką be panašių “įsakymų”? Įmanoma, jei mes, suaugusieji, patys išsispręsime savo problemas (teoriškai - taip, praktiškai - nerealu). Visi mes, auklėdami vaikus, esame savo tėvų vaikai.

Šaltinis: beautytime.ru