Kiekvienas šiek tiek įsivaizduojame, kaip reikia mokyti vaiką mandagumo ir turbūt nėra tokių tėvų, kurie nesistengtų to daryti. Tik kodėl kartais sulaukiame neigiamo rezultato? Mes stropiai ir net įkyriai primename savo atžaloms: „Pasakyk ačiū dėdei“, „Pasisveikink su teta“, „Tuojau pat atsiprašyk draugo“, „Nepertraukinėk, kai kalbu“, „Nebūk grubus!“ ir t.t. Ir tikimės, kad šie reikalavimai anksčiau ar vėliau duos teigiamų rezultatų.


Tik kartais pamirštame, jog labiau už mūsų gražbyliavimą vaikus moko mūsų pačių pavyzdingas elgesys.Net jei milijoną kartų pakartosime vaikui, kad būtina sveikintis su pažįstamais žmonėmis, tačiau patys to nedemonstruosime, pvz. praeidami ignoruosime kaimynus, mūsų atžalos pasimokys ne iš žodžių...

Paprastai mandagius žodelius nuolat pamiršta impulsyvūs vaikai, kuriems sunku nusėdėti vienoje vietoje, sukaupti dėmesį. Toks vaikas net neketina elgtis nemandagiai, tiesiog jame virte verda energijos perteklius. Tėveliams prireiks nemažai kantrybės kaskart stabdyti nenuoramą ir sakyti stebuklingus  žodelius už jį – taip pamažu ir jis išmoks gerų manierų.

Kiekviena šeima turi savas namų etiketo taisykles. Vienuose namuose priimta sėstis prie stalo tik kartu ir nesikelti, kol pavalgys visi; kituose – padėkoti vienas kitam už įvairias smulkmenas; kitur – prieš miegą iškilmingai atsisveikinti su visais šeimos nariais, ir t.t. Vaikai lengvai mokosi namų „žaidimo taisyklių“ ir noriai jų laikosi. Taip natūraliu būdu formuojamos geros manieros.

Kartas nuo karto  visiems, ne tik vaikams, norisi „minutės pertraukėlės“ – išsilaisvinti iš varžančių taisyklių, kai pervargstame, kai esam kažkuo nepatenkinti ir pan. Reikia suprasti šią „silpnybę“ ir kartais nusileisti vaikams, neįsivelti į konfliktą. Antraip jie griebsis rimtų protestų ir iššūkių.

Visiems mums išsprūsta ne pačių gražiausių žodžių pykčio ar skausmo akimirką. Bet tai nereiškia, kad esame neišauklėti ar nemandagūs. Pirmus necenzūrinius žodžius mažyliai pradeda tarti gana anksti 2,5-3 m. Jiems naujų žodžių tarimas yra tiesiog laiptelis link suaugusių pasaulio, naujas vystymosi etapas. Jei nereaguosite riksmu ar bausme, mažylis greit pamirš tokias leksikono naujienas. Jei vaiko aplinkoje nuolat skambės necenzūriniai žodžiai, jis nenorės jų atsisakyti.

Dėkingumo jausmas priskiriamas suaugusiųjų pasauliui. Iš tiesų, tinkamai įvertinti kito žmogaus pastangas gali brandi asmenybė. Bet dėkoti mums tenka dažnai ir „tiesiog automatiškai“, vaikas turi tai išmokti.

Keletas patarimų tėvams:

• Jei norite, kad jūsų vaikas elgtųsi mandagiai, malonūs žodeliai jo žodyne turėtų atsirasti kiek įmanoma anksčiau – kai jis mokosi kalbėti. Kai kreipiatės į vaiką ko prašydami, visada sakykite jam „Prašau...“, o po to padėkokite.

• Išnaudokite kiekvieną progą šeimoje, kai galite tinkamai įvertinti gražų kurio nors šeimos nario poelgį.

• Stenkitės prie vaikų neaptarinėti kitų žmonių, ypač, kai vertinate negatyviai.

• Dažniau parodykite vaikui dėkingumą, net ir už smulkmenas: kad buvo paklusnus, kantrus, dėmesingas.

• Nesigėdykite prie mažylio pripažinti jog klydote. Tik darykite tai be „tragedijų“, lengvai. Jei vaikas niekada negirdėjo, kad kas jo atsiprašytų, jam sunku suprasti šio veiksmo prasmę.

• Nepamirškite skatinti vaiką už tai, kad buvo mandagus ir stengėsi elgtis pagal taisykles, kurių buvo mokomas.

Šaltinis: WWWomen.ru