Tėtis tvirtina, kad jokios bausmės nepadeda, todėl jis atėjo pasikonsultuoti, ar yra tokia bausmė, kuri paveiktų jo sūnų.
Tėvas mano, kad berniukas privalo viską mokėti ir neturi laukti tėčio pagalbos ar pagyrimų. Jis pedantiškai kontroliuoja sūnaus atliktus namų darbus. Vargas jam, jei randa klaidų. Berniukas vengia kontrolės visais įmanomais būdais, jo rezultatai prastėja, o tėčio reikalavimai vis didėja.
Ką pataria psichologai?
Pirmiausiai, užduokite sau klausimą: kas tai yra bausmė? Namų areštas? beržinė košė? Bausmė tai visai ne veiksmas, kurį atlieka baudžiantysis, o tai, kas vyksta nubaustojo viduje, ką jis išgyvena. Tai visiems gerai žinomas, nemalonus, gniuždantis gėdos ir pažeminimo jausmas, kurio norisi kuo greičiau atsikratyti ir nebepatirti.
Panašiai ir su paskatinimu. Apdovanojimas yra tai, ką vaikas suvokia kaip paskatinimą. Tai malonus, pakylėtas jausmas, pasitenkinimas atliktu darbu, kurį pagyrė kiti žmonės. Pasitenkinimas tuo, kad esi mylimas ir mėgstamas. Šį jausmą norisi išgyventi kuo ilgiau ir kuo dažniau.
Į klausimą kaip teisingai bausti ir skatinti vaiką? gatavo atsakymo nepateiksime. Tai ne kiekybės (kiek bausmių ir kiek saldainių?), o vaiko santykio su baudžiančiuoju ar skatinančiuoju klausimas. O tai labai asmeniška ir individualu. Svarbu, kaip formavosi jų tarpusavio santykiai, kiek artimi jie vienas kitam emociškai. Kad bausmė būtų veiksminga, vaikas turi išgyventi gėdos jausmą. Jis turi kažkokiu būdu pajusti, kad sutrikdė gerus savo ir tėvų santykius. Be šito, tai bus tik atviras prievartos aktas, beprasmiška kančia, nereikalingas energijos švaistymas. O tai nėra auklėjimas.
Pedagogai tvirtina, kad bausmė turi trigubą prasmę. Pirmiausiai, bausmė turi ištaisyti tai, kas buvo padaryta netinkamu elgesiu. Pvz., vaikas turi surinkti išmėtytus daiktus, pataisyti sulaužytus, iš savo kišenpinigių bent iš dalies atlyginti kažkam padarytus nuostolius. Antra bausmė reikalinga tam, kad netinkamas elgesys nebepasikartotų. O trečioji, bene svarbiausia, prasmė kaltės nusiplovimas.
Jei mes nubaudžiame vaiką dėl savo nekantrumo, blogos nuotaikos, pykčio protrūkio, mūsų savijauta tam kartui kiek pagerėja, tačiau auklėjimo atžvilgiu, mūsų poelgis tikslo nepasiekia ir kenkia vaikui. Tuo momentu vaikas atsiprašinėja, verkia, bet savo kaltės nesuvokia. O po bausmės nepajunta palengvėjimo ir nepasimoko.
Paskatinimas, kaip auklėjimo priemonė, yra žymiai efektyvesnis. Jei bausmė tik sustabdo neleistiną elgesį, tai paskatinimas nukreipia elgesį teigiama linkme ir užtvirtina. Saldumynai, žaislai ar daiktai už gerą mokymąsi nėra paskatinimas. Geriausias apdovanojimas vaikui suvokimas, kad suteikė džiaugsmo artimiesiems, o dovanėlė tik simbolinis priedas. Šeima turi problemų, jei simbolis tampa svarbiausiu dalyku, ir tik jis priverčia vaiką gerai elgtis.
Jei vaiko laukia bausmė už bet kokią klaidą, jis neišmoks gerai elgtis. Be to, ims bijoti baudžiančiojo, stengsis apgaudinėti, kad išvengtų bausmių. Jokie priekaištai ir bausmės nepadės mokytis mažiau gabiam vaikui. Tačiau pagyrimai už mažytes sėkmes suteiks jam vilties ir vaikas dirbs su malonumu.
Bausmės tikslas ne sugniuždyti, o išgelbėti ir ištraukti prasikaltusį. O tai padės padaryti atleidimas! Atleidimas tai ne apdovanojimas, o išlaisvinimas nuo kaltės, įtampos, laukiamos bausmės. Tai iš esmės yra susitaikymas. Bet ir čia nereikia pulti į kraštutinumus. Niekada nieko nedovanoti yra nežmoniška ir nepedagogiška. Tai tik pagilina prarają tarp jūsų ir vaiko. Bet visada ir viską atleisdami netenkame autoriteto ir įtakos. Tad ir čia reikia supratingai atsižvelgti į individualias vaiko savybes.
Šaltinis: kid.ru