{mosimage}Mūsų mažyliai nejaučia ribų tarp pasakos ir realybės. Dažnai per pasakas jie pažįsta pasaulį, o tikrovė jiems atrodo pilna stebuklų. Taip pamažu neįtikėtinas  išmislo ir tikrovės kratinys susidėlioja į vietas ir žmogus suauga. Bet turbūt nėra  smagesnio užsiėmimo pasaulyje, kaip kartu su mažyliu kurti pasakas! Galite neabejoti – visi mes galime būti andersenais.  

Dauguma pasakų prasideda panašiai: “Gyveno kartą...”, “Vienoje karalystėje...”, “Seniai seniai...” ir pan. Vos tik ištariate vieną šių frazių, mažylis lyg užburtas laukia tolesnių stebuklingų nuotykių. O ką jam pasakoti toliau?  Mes savo vaikams – lyg gerieji burtininkai, nes jie nuoširdžiai tiki, kad tėvai gali viską! Mes iš visų jėgų stengiamės pateisinti šiuos didžiulius lūkesčius, ir kartais mums tai visai gerai pavyksta. Tiesa, kartais tai be galo sunku… bet stebuklinėse pasakose tai, kas sunkiausia ir yra teisingiausia. Mes taip pat įsitraukiam į žaidimą ir tai, kas anksčiau atrodydavo labai sudėtinga, darosi įdomu ir paprasta. Pasakų kūryba savo mažyliui yra nepaprastai patrauklus užsiėmimas!

Apsidairykite aplinkui: stebuklingų nuotykių herojais gali tapti bet kuris žmogus, gyvūnas, žaislas ar daiktas. Kartais jums net nereikia pasitelkti vaizduotės, nes mažylis pats pasiūlo jums pagrindinį veikėją.

Anderseno pamokos

Garsusis pasakų kūrėjas, parašęs tiek nuostabių pasakų vaikams, žinojo vieną labai svarbią vaikišką paslaptį, kurią suaugusieji dažniausiai pamiršta: viskas aplinkui yra gyva - akmenys, gėlės, daiktai, žaislai... Visi jie gali judėti, svajoti ir kalbėti, vadinasi, jie visi gali virsti nuostabios istorijos veikėjais. Reikia tik paklausti savęs: “kas būtų, jei šis įprastas daiktas atsidurtų jam neįprastoje vietoje?” – ir pasaka prasideda! 

Štai, pavyzdžiui, sniegas, kurį šiandien lipdė vaikas lauke.

“Kartą, mažas berniukas nulipdė sniego gniūžtę, parsinešė ją namo ir, padėjęs ant kėdės, nubėgo vakarieniauti. Namuose buvo šilta. Sniegelis pagulėjo pagulėjo ant kėdės ir ėmė tirpti. Pamatęs tai berniukas paklausė: “Sniegeli, kas tau nutiko? Kodėl verki?” “Todėl kad šilumoje aš ištirpsiu ir pavirsiu balute” – atsakė sniego gniūžtė. Tuomet berniukas atidarė šaldytuvą ir padėjo sniegelį į pačią šalčiausią lentynėlę. Sniegelis nudžiugo ir pasakė berniukui “Ačiū!”

Štai ir pasakaitė. Žinoma, suaugusiam žmogui ji neatrodo labai įmantri, įdomi, bet 1-2 metukų vaikas, turintis nedaug gyvenimiškos patirties, ją tikrai įvertins. O vyresniems vaikams galima sugalvoti tęsinį (Ką susitiko sniegelis šaldytuve? Su kuo susidraugavo? Kaip jam pavyko išsmukti iš šaldytuvo ir sugrįžti namo? Kas jam padėjo?).

Pasirinkę savo pasakai veikėją, įsivaizduokite, jog jis gyvas ir kalba. Perkelkite jį į neįprastą vietą. Patikslinkite, kaip jis ten atsidūrė. Sugalvokite, kas nutiko. Įsivaizduokite, kuo visa tai galėtų baigtis. (Ką susitiko? Kas buvo pagalbininkai? Kas trukdė? Kuo viskas baigėsi?). 
Tokias pasakas galima priskirti kategorijai (“bus daugiau” arba “tęsinys”). Pavyzdžiui, “Pagulėjo pagulėjo sniegelis šaldytuve ir pamatė apelsiną... O apelsinas jam ir sako...” Paraginkite mažylį prisidėti prie pasakos kūrybos. Paklauskite vaiko, ką pasakė apelsinas. Arba kaip sniegeliui pavyko pasprukti iš šaldytuvo į lauką. Tikėtina, kad vaikas po to pats pamėgins paeksperimentuoti su sniegeliu namuose.

Pagrindinis veikėjas

Pasakos herojum gali būti ir jūsų mažylis. Vaikams niekada neatsibosta klausytis tų pačių pasakų (kitaip, nei mums, suaugusiems), todėl paversdami savo mažylį pagrindiniu veikėju, jūs nušausite du zuikius. Jums nereikės kas vakarą kartoti tos pačios pasakos, o jūsų atžala labai didžiuosis vis naujais savo žygdarbiais ir nuotykiais. Jam labai rūpi visur įkišti savo smalsią nosį ir savaip viską sutvarkyti. Tokią pasaką sukurti nėra sudėtinga. Imkite gerai žinomą pasaką, bet kulminacijoje viską pakreipkite kita linkme: reikiamu momentu atsiranda jūsų Jonukas* ir viską išsprendžia. Greit vaikas ims pats prigalvoti naujų detalių, siužetinių linijų. Jums tereiks jį palaikyti, užduodant patikslinančius klausimus, pakreipiant tam tikra linkme. Skatinkite vaiko fantaziją ir ugdykite humaniškumą.

Išgalvoti personažus ir sekti pasakas gali visa šeima kartu – ir vaikai, ir suaugusieji. Paimkite krepšį, maišelį ar dėžutę. Iš anksto įdėkite vidun keletą žaisliukų, papuošalų. Paprašykite vaiko ištraukti vieną “stebuklingą” daiktą ir pradėti pasakoti apie jį. Jei vaikas dar per mažas, tegu tėveliai pradeda: “Seniai seniai, gyveno toks kiškutis...” Tuomet kuris nors paklausia: “O kur jis gyveno?” Kitas šeimos narys tęsia pasaką: “Gyveno jis parduotuvės lentynoje...” Po to pasaką seka visi paeiliui. Pasaka nenuspėjama, nes variantų gali būti labai daug. Jei ji “užkliūna” – ištraukite iš stebuklingo maišelio kitą daiktą ir, pasitelkę fantaziją, sekite toliau.
{mospagebreak}
Kaip sugalvoti siužetą?

Vis dėlto, pasakos pagrindas ne veikėjas, o įdomi istorija. Iš esmės pasakos siužetu gali virsti viskas, kas sudomina mažylį, ką jis turėtų žinoti apie pasaulį ir apie save. Yra daugybė būdų vaizduotės dėka sukurti gerą siužetą Štai keletas jų.

Pradedantiems pasakoriams patogiausia imti bet kurią žinomą vaikišką pasaką ir išgalvoti jai naujus veikėjus, paliekant senąjį siužetą. Pavyzdžiui, “Pagrandukas”: pamenate, kaip senelė iš tešlos suminkė ir iškepė Pagranduką, o jis ėmė ir pabėgo? Pakeiskite Pagranduką Seniu Besmegeniu, kurį nulipdė vaikai ir paliko vieną kieme. Tegu jis Naujųjų išvakarėse pabėga iš kiemo į mišką. Gudrumu pasprukęs nuo plėšriųjų žvėrių, jis parneša vaikams iš miško eglutę.

Galima keisti žinomos pasakos įvykių seką, pabaigą, padaryti siužetą sudėtingesnį arba paprastesnį, atsižvelgiant į vaiko amžių ir interesus, keisti pasakos temą. Taip pat galima sujungti keletą pasakų į vieną įdomią stebuklingą istoriją.

Su 3-5 metų vaiku galima kartu aptarti, kaip galėtumėte pakeisti jam gerai žinomą pasaką. Pavyzdžiui piktąją pamotę pakeisti gera, ir sugalvoti, kas galėtų iš to išeiti. Jei pasaka  ir nebus visiškai kitokia, vis tiek ji taps įdomesne vaikui.

Paimkite seną kortų kaladę arba vienodo dydžio žaidimo korteles. Ant jų galima nupiešti/priklijuoti įvairių pasakų herojų, žvėrelių, gamtos vaizdų ir t.t. Tai bus reikalinga jūsų vaizduotei sužadinti. Galbūt pagrindiniu herojum panorės tapti jūsų vaikas – jie dievina pasakas “apie save”. Sugalvokite pasakai pavadinimą, kuriame turėtų atsispindėti jūsų sukurtos istorijos fabula: “Pasaka apie ožiuką, kuris mėgo gauti dovanų” arba “Pasaka apie Rūtą, kuri ėjo ieškoti pienelio savo kačiukui”.

Pasakos veiksmas gali vykti ten, kur gyvena jūsų vaikas, bet gali ir persikelti į kokią stebuklingą vietovę. Kai tik ateis metas sekti pasaką, ištraukite iš kortų kaladės 3-7 paveikslėlius (kuo vaikas vyresnis – tuo sudėtingesnė pasaka, tuo daugiau kortelių su veikėjais ištraukiate). Atėjo metas herojui, pavaizduotam ant kortelės, atgyti ir patirti stebuklingų nuotykių.

Patarlės, priežodžiai taip pat gali padėti kurti pasakas. Liaudies išmintis gera tuo, kad joje užkoduota dviguba prasmė (tiesioginė ir perkeltinė) ir dažniausiai joje slypi įdomi istorija. Pavyzdžiui, “Nekask kitam duobės – pats įkrisi”. Užtenka įsivaizduoti keletą miško gyvūnų, besivaržančių tarpusavyje...  ir, pasitelkus vaizduotę, pasaka greit bus baigta. 4-5 metų vaikai patys noriai kurs pasakas pagal patarles ir priežodžius, kuriuos jūs pasiūlysite. Liaudies išminties “sparnuotų” frazių rasite įvairiuose patarlių ir priežodžių rinkiniuose. Paaiškinkite vaikui patarlės prasmę, kad jis suvoktų mintį.

Patarimai kūrėjams:

Kurdami pasaką, turėkite galvoje vaiko amžiaus, suvokimo ypatumus. Nebūtina dėl to griebtis psichologijos vadovėlių, pakanka atkreipti dėmesį į tas pasakas, kurios vaikui labiausiai patinka. Žinoma, kad 1 m. vaikas nepamėgs “Coliukės”, o būdamas 1,5-2 m. jis gali net išsigąsti piktų varlių ir nesuprasti, kodėl mažytė mergaitė atsisveikina su saule.
Vaikai turi tokią lakią vaizduotę, kad įsivaizduoja viską, ką tik jam pasakojate. Todėl nepabrėžkite labai stipriai ir neišryškinkite per daug piktojo herojaus ar nelaimės. Vaikas gali labai ilgai tai atsiminti, bijoti to, ir pats nesuprasti kodėl.
Jei matote, kad vaikas kažko nesuprato, paklauskite jo, ar patikslinkite dar kartą neaiškumą, bet darykite tai korektiškai, nesugadinkite viso pasakos stebuklo!

Būna, kad vaikui patinka ir jis reikalauja sekti tik vieno tipo pasakas  (gyvulines, buitines, melų, stebuklines ir pan.). Tai nėra blogai, tačiau reiktų kartu su juo pamėginti sekti įvairesnių pasakų, tokių pat įvairialypių ir margų, kaip ir jį supantis pasaulis. 

Šaltinis: 7ya.ru