Pasauly yra suskurta daugybė pačių įvairiausių pasakų: ir mažiausiems klausytojams, ir paaugusiems vaikučiams, ir vyresnėliams. Tačiau kartais taip norisi sukurti ypatingą istoriją, skirtą tik savo vaikui. Ypač pačiam mažiausiam – kūdikiui. Pasaka – ne tik pramoga, ji gali padėti paaiškinti pasaulio sandarą, išmokyti dialogo, ugdyti ir auklėti. Kad sukurtume pasaką pačiam mažiausiam žmogučiui, reikia žinoti keletą kūdikystės amžiaus ypatumų ir tam tikrus pasakos kūrimo principus. O svarbiausia – reikia noro pabendrauti su savo mažyliu stebuklingoje erdvėje.


Mamos ar tėčio kurtos pasakos specialiai savo mažyliui yra ypatingos. Šiose istorijose vaikas atpažįsta save. Atsidūręs kitoje realybėje, jis pasijunta stiprus ir galingas, pasitikintis savo jėgomis. Šios pasakos padeda formuoti pozityvų vaiko savąjį „Aš“, dar labiau suartina mažylį ir mamą/tėtį. Pasitelkus šmaikščius pasakų herojus, tėvams kur kas lengviau kurti atvirus ir patikimus santykius su vaiku. Ir tuos žodžius, kuriuos kartais sunku ištarti savo vardu, lengva įdėti į pasakų herojų lūpas.

Kūdikiui iki 6 mėnesių

Šio amžiaus mažylis ir mama – nedaloma visuma. Tik jausdamas glaudų fizinį ir dvasinį kontaktą su ja, kūdikis jaus ir socialinį komfortą. Pagrindinė šio amžiaus kūdikio veikla – betarpiškas emocinis bendravimas su suaugusiu. Pirmasis socialinis jo poreikis – poreikis būti su kitu žmogumi: su kūdikiu reikia kalbėti, jam šypsotis, sekti pasakėles. Kūdikis, žinoma, ne viską supras, kas jam sakoma, tačiau tai neturėtų jūsų trikdyti. Pasak psichologų, vienas pats kūdikis yra bejėgis, tačiau mamos/tėčio ir kūdikio pora yra ne bejėgė, ji stulbina savo gyvybingumu ir ištverme.

Pasakėlė, kurią seksite šio amžiaus kūdikiui, pasaka vadinama tik sąlyginai, nes jos siužetas, žodžiai kūdikiui nėra svarbūs. Pasaka tampa vienu iš kompleksinio bendravimo su kūdikiu komponentų. Čia ypatingai svarbi tampa pasakojimo nuotaika, emocijos, pasakotojo kalbos intonacijos, nes per šias intonacijas vaikas „sugeria“ suaugusiojo būseną, iš jų suvokia jo santykį į save.

Pavyzdžiui, mankštindami kūdikį, galite sekti „pasaką-žaidimą“: „paglostykime mažas rankytes aukštyn-žemyn, paglostykime dailias kojytes aukštyn-žemyn, o dabar pilvuką – sukam sukam ratuku. Pagaukim mamytės pirštus „čiupt-čiupt“! Pakilnojam rankytes aukštyn-žemyn. Kas pats šauniausias mamytės sportininkas? Aukštyn - žemyn, kairėn – dešinėn...“ ir t.t.

Ši „pasakėlė“ neturi nei ryškiai išreikštos pradžios, nei pabaigos, tad gali tęstis tol, kol vaikučiui įdomu. Kalbą lydi atitinkami judesiai, o suaugusiojo ir vaiko kontaktas įgyja kompleksinį charakterį: mažylis mato mamą/tėtį, girdi balso intonacijas ir jaučia prisilietimus. O tai labai svarbus šio amžiaus kūdikio poreikis – pajusti nedalomą vienybę.


Nuo 6 mėn. iki 1 metukų

Mažylis auga ir stiprėja, jis įgyja naujų įgūdžių ir mokėjimų: čiupti, sėdėti, siekti daikto ir t.t. Atsisėdus, kūdikiui prieš akis atsiveria naujos erdvės, nepažintas pasaulis. Aplink atsiranda galybė patrauklių daiktų. Vaiko bendravimas su suaugusiu įgyja kitą charakterį. Jam jau neužtenka tik švelnių suaugusio glamonių, dabar kūdikiui reikia, kad suaugęs „bendradarbiautų“: padėtų pasiekti patrauklius daiktus, pagelbėtų sunkią minutę, paskatintų, kai nesiseka ir girtų už kiekvieną pasiekimą. Mažyliui labai svarbu, kad suaugęs aktyviai dalyvautų kiekviename jo užsiėmime.

Pasikeitus poreikiams, keičiasi ir mamos/tėčio sekamos pasakėlės. Dabar jau pasakoje gali atsirasti pats paprasčiausias siužetas, kuris sukasi apie vaiką dominančio daikto funkcionavimą. Pasakos veikėju gali tapti ir pats mažylis. Pasakėlė neturi būti ilga, pakanka 10-12 trumpų sakinių, kuriuos sudaro nesudėtingi ir aiškūs žodžiai.

Klausydamas pasakos vaikas praturtina savo žodyną, gauna informacijos apie jį dominantį daiktą, bei bendrų žinių apie bendravimo kultūrą, etiką. Emocinio kontakto palaikymo funkcija taip pat labai svarbi šio amžiaus mažyliui, todėl pasakotojas turi būti artistiškas, mokėti kalbėti įvairių personažų vardu.
Apie kiekvieną daiktą galima sukurti trumpą pasakėlę, pavyzdžiui:

Atėjo mažylis į svečius pas laikroduką tapu-tapu.
-Labas! – sako mažylis.
-Labas! – atsako laikrodis (žadintuvą galite “sugyvinti” ir palinksėti juo vaikučiui).
-Ką veiki? – klausia mažylis.
-Aš einu: tiku-taku, tiku-taku, tiku-taku... – Paklausyk! (pridėkite žadintuvą mažyliui prie ausies).
-O ką dar moki daryti?
-Aš moku pažadinti – nori paklausyti?
-Noriu! (ir leiskite vaikučiui išgirsti žadintuvo garsą).
-O dar aš moku rodyti laiką ir pasakau: „Laikas pietauti!“ (paskutinė frazė yra pasakos pabaiga, perjungianti vaiką į kitą realybę).
-Viso gero!



Sėkmės!