{mosimage}Jei dėl kažkokių priežasčių auginate vaiką viena, bet kurią minutę būkite pasirengusi atsakyti į klausimą, kodėl aš neturiu tėvelio. Kalbame apie tas moteris, kurios savo noru arba taip susiklosčius aplinkybėms, nusprendė vaikutį auginti vienos. Išlikti švelnia ir ramia, užsiversti ant savo pečių visus 4 namų kampus, 24 val. per parą  prižiūrėti mažylį, vienai susidoroti su visais rūpesčiais ir sunkumais – ne pati lengviausia užduotis. Kur kas sunkesni mažylio klausimai: „O kur mano tėtis? Jis manęs nemyli? Kodėl kitus vaikus iš darželio pasiima tėčiai, o manęs ne?“

Paprastai mamos tokiose situacijose jaučiasi netvirtai ir stengiasi kompensuoti savo vieninteliam džiaugsmeliui tėčio nebuvimą, suteikti vaikui viską, ką turi kiti vaikai, ir net daugiau... Bet vaikai nenori, kad kažkas jaustųsi kaltas, nenori perdėtos globos. Jiems tik reikia žinoti, kad mama visada mylės, bus šalia, ir tiesiai atsakys į rūpimus klausimus.

Paprašėme psichologų atsakyti į labiausiai vienišas mamas, www.supermama.lt forumo dalyves, dominančius klausimus:

- Ar reikia sakyti vaikui teisybę apie tėvą?

Atsakymas vienareikšmis – TAIP. Melas visada kenkia, tačiau jei su tėvo nebuvimu susiję labai dramatiški įvykiai, geriau kol kas mažyliui apie tai nepasakoti. Mažam vaikui paaiškinkite, kad nors tėčio ir nėra šalia, bet jo gimimas buvo labai lauktas, kad visi artimieji: močiutės ir seneliai, tetos ir dėdės labai jį myli ir džiaugiasi.

- Kada ir kaip paaiškinti vaikui, kodėl jis neturi tėčio?

3-4 metų vaikui, kuris ir pats ima klausinėti apie tai, jau galima atsakyti į šį klausimą. Paprastai šio amžiaus mažyliai jau lanko darželį, bendrauja su bendraamžiais ir mato, kad jo šeima skiriasi nuo kitų. Bus geriau, jei mama viską paaiškins iš anksto. Svarbiausia nekurti nebūtų istorijų apie tėtį, geriau tiesiai suprantamai papasakoti kas atsitiko, jei reikia, duoti pavyzdžių iš aplinkinių pažįstamų gyvenimo.

- Ar žinia apie tėtį gali traumuoti vaiką?

Paprastai netraumuoja. Visuomenė jau pakankamai ramiai žvelgia į tokią šeimyninę padėtį. Svarbiausia – padėti vaikui pasitikėti savimi, kad netaptų „balta varna“. Paaiškinkite jam: net jei tėčio ir nėra šalia, tai dar nereiškia, kad tu jo neturi. Tu esi toks pats mylimas kaip ir kiti vaikai.

Problemų atsiranda tuomet, kai tėvo nebuvimas yra trauma pačiai vaiko motinai, pavyzdžiui, vyras metė ją iškart, kai sužinojo apie nėštumą. Moteris neturi pamiršti, kad didžiausia laimė, parama ir paspirtis – jos mažylis, o šalia visada atsiras kitų artimų žmonių, kurie padės susitvarkyti su užgriuvusiais sunkumais.

- Ar mažyliui tėtį gali atstoti kitas vyras?

Vaikai stengiasi kopijuoti aplinkinių suaugusiųjų elgesį. Vaikai lygina išorinius panašumus ir skirtumus, manieras, čia ne mažiau svarbūs ir lytiniai požymiai: berniukams svarbus panašumas į tėvą ir skirtumai nuo mamos, o mergaitei – atvirkščiai. Tai nereiškia, kad auklėjant vaiką vienas kažkuris tėvų yra svarbesnis. Tiek sūnui, tiek dukrai būtina ir vyriška įtaka.  Bet tai nebūtinai turi būti tėtis, gali būti senelis, vyresnysis brolis, šeimos draugas, mokytojas, treneris. Nors teisingam jo vystymuisi nebūtų gerai, jei senelį ar kažką kitą vadintų tėvu. Vaikas turi aiškiai suvokti „kas yra kas“ šeimoje, kad ateityje nepatirtų psichologinės traumos. Jei mama išteka dar kartą, ir vaikas bei patėvis sutaria dėl to, mažylis gali vadinti patėvį „tėčiu“.

- Kas skausmingiau išgyvena tėvo nebuvimą – mergaitės, ar berniukai?

Žinoma, vaiko lytis įtakoja jo pasaulio suvokimą, bet kas skausmingiau išgyvena tėčio nebuvimą – mergaitės, ar berniukai -  atsakyti neįmanoma, juk visi vaikai skirtingi. Šioje situacijoje yra svarbesnių faktorių: vaiko auklėjimo aplinka; vaiko santykiai su motina; mažylio psichikos būklė. Pagrindinė ir dažniausiai pasitaikanti klaida – moterys stengiasi tapti vaikui ir rūpestinga mama, ir tėvu. Perdėtas rūpestis ir globa tik kenkia mažyliui. Visą save atidavę vaikui, motinos pasijunta labai vienišos ir nebereikalingos, vaikui pradėjus savarankišką gyvenimą.

Šaltinis: supermama.lt